– Dar šiandien pervesk mamai šešis tūkstančius eurų. Ir be jokių ginčų, Egle. Tu mano žmona, o ne svetima moteris iš gatvės.
Tomas stovėjo vidury virtuvės su idealiai išlygintais marškiniais ir laikė telefoną taip, lyg ginčas jau būtų seniai laimėtas. Ekrane švietė Onos žinutė: „Sūneli, nebedelsk. Man prieš žmones nepatogu.“
Eglė lėtai nuleido puodelį ant stalo.
– Prieš kokius žmones?
– Prieš normalius, – nukirto vyras. – Mama jau susitarė su meistrais. Jos senas butas byra akyse, o tu sėdi ant savo santaupų kaip višta ant aukso kiaušinių.
– Tai tėčio palikti pinigai.
– Ir kas iš to? – Tomas pašaipiai kilstelėjo lūpų kampą. – Šeima viena. Rūpesčiai taip pat bendri. Ar tu gera žmona tik tada, kai reikia gražiai pakalbėti?
Eglė įsmeigė į jį žvilgsnį. Jai buvo keturiasdešimt dveji. Tomui – keturiasdešimt ketveri. Kartu jie gyveno jau vienuoliktus metus. Per tą laiką ji išmoko atpažinti kiekvieną jo nepasitenkinimo atspalvį: kada jis pyksta pats, kada atkartoja motinos žodžius, o kada tiesiog spaudžia, kol išgirs sutikimą.
Šįkart kalbėjo ne vien Tomas.
Už jo pečių stovėjo Ona. Nedidelio ūgio, tvarkinga, sidabriškai sušukuotais plaukais ir amžinu įpročiu žiūrėti į marčią taip, lyg ši būtų tarnaitė, kurią namuose laiko tik iš pasigailėjimo.
– Eglute, – nutęsė anyta, – ko tu taip įsikabinai? Juk ne dešimčių tūkstančių prašau. Tik šešių tūkstančių eurų. Tomas paskui tau viską grąžins.
– Kada?
– Kai galės.
– O raštelį parašysite?
Tomas staigiai atsuko galvą.
– Tu rimtai dabar?
– Visiškai rimtai.
– Mano mama turi tau pasirašinėti skolos raštelį? Mano vyro tikra motina?
Ona tyliai aiktelėjo ir prispaudė delną prie krūtinės. Ne iš skausmo. Ne iš silpnumo. Tiesiog gražiai, teatrališkai. Ji visada mokėjo padaryti taip, kad kalta liktų Eglė.
– Tomai, palik, – tarė ji. – Aš juk žinojau, kad taip bus. Svetimas kraujas ir lieka svetimas.
Eglė nieko neatsakė. Ji paėmė telefoną, atsidarė banko programėlę ir pamatė savo santaupas. Šeši tūkstančiai eurų gulėjo atskiroje sąskaitoje. Prieš mirtį tėvas jai buvo trumpai pasakęs: „Nesumesk visko į bendrą puodą. Turėk sau atramą.“ Tada ji įsižeidė. Dabar suprato – jis tiesiog labai gerai pažinojo žmones.
– Pervesių, – ištarė ji.
Tomas iškart atsipalaidavo.
– Va matai. Kai nori, gali būti normali.
– Tik pirma nueisiu į kambarį. Reikia patvirtinti limitą.
– Tik greičiau. Mama minutei užsuks pas kaimynę, o paskui kartu važiuosim pas ją.
Ona sučiaupė lūpas.
– Janina laukia manęs prie laiptinės. Pažadėjau atiduoti raktus nuo sandėliuko.
Eglė išėjo į koridorių. Kambario durys buvo praviros. Ji atsisėdo ant lovos krašto, tačiau pinigų nepervedė. Pirštai sustingo virš ekrano. Virtuvėje Tomas tyliai pylė motinai arbatą. Po kelių akimirkų trinktelėjo lauko durys.
Anyta išėjo.
Eglė jau ketino uždaryti banko programėlę, kai pro pravertą orlaidę iki jos atsklido Onos balsas. Virtuvės langai buvo į kiemą, o suoliukas prie laiptinės stovėjo kaip tik po jais.
– Na? – paklausė kaimynė. – Duos?
– O kur ji dėsis, – nusijuokė Ona. – Tomas ją palauš. Ji pas mus minkšta. Visada vaikšto lyg kuo nors nusikaltusi.
– O jeigu vėliau paprašys grąžinti?
– Tegul prašo. Pati perves, be jokios sutarties. Paskui pasakysiu, kad tai buvo dovana. Pagalba senai moteriai. Jokių skolų.
Eglė sėdėjo nejudėdama.
– O remontas iš tikrųjų bus? – pasiteiravo Janina.
– Koks dar remontas? – anyta tyliai sukikeno. – Aš Gretai pažadėjau pinigų pradiniam įnašui. Merginai vestuvės ant nosies, jai labiau reikia. O šita tegul džiaugiasi, kad Tomas apskritai su ja gyvena. Marti be vaikų, grožio irgi ne per daugiausia, alga vidutinė. Išlaikytinė su išdidumu.
– O Tomas žino?
– Tomas žino svarbiausia: mama blogo nepatarė. Aš jam pasakiau, kad Eglę seniai laikas pastatyti į vietą. Atiduos pinigus – bus paklusni. Neatiduos – vadinasi, ne šeima.
Žodžiai krito lygūs ir ramūs. Jie nedūrė. Nedegino. Tik nuplėšė nuo akių seną, ilgai laikytą plėvelę.
Eglė uždarė banko programėlę. Tada atsidarė užrašus ir įrašė vieną eilutę: „Šešių tūkstančių eurų nepervesti.“
Virtuvėje Tomas jau žingsniavo pirmyn atgal. Prie veido šmėžavo brangus laikrodis. Jis visuomet taip mosikuodavo ranka, kai norėdavo atrodyti kaip padėties šeimininkas.
– Na, kas ten? – šūktelėjo jis.
Eglė grįžo.
– Pervedimo nebus.
Jis net ne iš karto suvokė.
– Ką reiškia nebus?
– Tai reiškia, kad tavo motinai pinigų nepervesiu.
– Tu ir vėl pradedi?
– Ne. Aš kaip tik baigiau.
Tomas žengė arčiau.
– Egle, nežaisk. Mama laukia.
– Girdėjau jos pokalbį su Janina.
Akimirkai virtuvė tarsi susitraukė. Tomas sumirksėjo. Paskui kreivai šyptelėjo.