– Ir ką gi tokio ten išgirdai? – numetė Tomas. – Dvi senės paplepėjo nesąmonių, tiek ir teturėjo būti.
– Išgirdau, kad jokio remonto nebus. Kad pinigai keliaus Gretai. Kad jokio raštelio niekas net neketina pasirašyti. Ir kad aš čia – svetima išlaikytinė.
– Mama galėjo pasakyti per karštą galvą.
– Keistai rami ta jos karšta galva.
Tomas trenkė telefoną ant stalo.
– Vadinasi, taip? Dėl kelių nugirstų sakinių tu atsuki nugarą mano motinai?
– Ne dėl sakinių. Dėl tiesos.
– Egle, tu jau visai išlepoji, – jo balsas pasidarė šiurkštus. – Gyveni mano šeimoje, naudojiesi mano pavarde, o šešis tūkstančius eurų vyro mamai pagailėjai.
– Tavo mamai, Tomai. Ne mano.
Jis trumpai, piktai nusijuokė.
– Pagaliau išlindo tikroji tu.
Tą akimirką trakštelėjo lauko durų spyna. Ona įžengė į butą tokiu veidu, lyg jau būtų spėjusi suprasti: planas kažkur ėmė byrėti.
– Tomuk?
– Ji neperves.
Anyta neskubėdama nusirišo skarelę.
– Kodėl?
– Nes girdėjau, ką jūs kalbėjotės prie laiptinės.
Ona pažvelgė į Eglę. Ne išsigandusi. Veikiau suirzusi, kad kažkas drįso sugadinti žaidimą.
– Negražu klausytis svetimų pokalbių.
– Meluoti irgi negražu.
– Oho, kokie mes principingi. Vienuolika metų šalia mano sūnaus gyventi buvo gerai? Jis tave ant kupros tempė.
Eglė trumpam nukreipė akis į vyrą.
– Tomai, parodyk mamai, kas mokėjo sąskaitas per pastaruosius aštuonis mėnesius. Komunalinius, maistą, tavo automobilio paskolą, jos vaistus, kai pati prašydavo pagalbos.
– Nepradėk čia skaičiuoti centų.
– Pradėsiu. Nes žodis „tempė“ šitoje virtuvėje skamba per garsiai.
Ona pastatė rankinę ant kėdės atlošo.
– Žmona privalo padėti vyrui.
– O vyras privalo kartu su motina apgaudinėti žmoną?
Tomas delnu kirto per stalą taip, kad puodeliai vos suvirpėjo.
– Gana! Dabar pervedi pinigus, ir šita tema baigta.
– Ne.
– Tada kraukis daiktus.
Ona kilstelėjo smakrą. Ji, regis, laukė įprasto vaizdo: Eglė nuleis akis, ims teisintis, prašys nesikarščiuoti. Taip būdavo anksčiau. Po barnių. Po pažeminimų prie šeimos stalo. Po pamokymų apie „moterišką išmintį“, kuri Onai reiškė tik vieną dalyką – tylėjimą.
Bet šįkart Eglė nuėjo į kambarį.
Tomas puolė iš paskos.
– Kur tu eini?
– Krautis daiktų.
Jis sustingo tarpduryje.
– Tu ką, rimtai išeini?
– Pats pasiūlei.
– Aš norėjau tave pagąsdinti!
– Nepavyko.
Eglė nuo antresolės nusikėlė pilką lagaminą. Seną, nutrinta rankena. Kažkada buvo nusipirkusi jį už dešimt eurų prieš pirmąją komandiruotę. Tomas iš to lagamino visada šaipydavosi.
– Su šituo skuduru ir išvažiuosi? – metė jis. – Labai simboliška.
– Patogus lagaminas. Į jį netelpa nereikalingi daiktai.
Ji sudėjo dokumentus, kelias sukneles, nešiojamąjį kompiuterį, mažą dėžutę su tėvo laikrodžiu ir aplanką su kvitais. Ne mėlyną. Paprastą kartoninį, su gumele.
Tomas stovėjo ir žiūrėjo.
– Vakare grįši.
– Ne.
– Rytoj.
– Ne.
– Egle, kam tu reikalinga su tais savo principais?
Ji užtraukė lagamino užtrauktuką.
– Sau.
Koridoriuje stovinti Ona žvelgė į ją iš aukšto, nors pati buvo žemesnė.
– Protinga pasidarei? Na, na. Tik paskui negrįžk. Tomas minkštas, bet aš tavęs atgal neįsileisiu.
– Jums nereikės.
– Štai kaip?
– Būtent taip.
Eglė išėjo netrenkusi durimis. Laiptinėje tvyrojo senų dulkių ir dažų kvapas. Prie lifto ji išsitraukė telefoną ir paskambino Rasai – draugei dar iš tų laikų, kai abi dirbo siuvykloje.
– Rasa, ar tavo kambarys laisvas?
– Laisvas. Kas nutiko?
– Papasakosiu vėliau. Galėčiau pas tave porai savaičių?
– Atvažiuok.
– Aš sumokėsiu.
– Pirma atvažiuok.
Po keturiasdešimties minučių Eglė jau sėdėjo Rasos virtuvėje. Rasa įpylė jai karštos arbatos ir tyliai pastūmė lėkštę su sūriu. Neklausinėjo. Nesigailėjo. Ir tas tylėjimas buvo geresnis už bet kokius paguodos žodžius.
– Šeši tūkstančiai eurų? – perklausė Rasa, kai Eglė viską papasakojo.
– Taip.
– Ir tu jau beveik buvai pervedusi?
– Programėlę jau buvau atsidariusi.
Rasa kurį laiką į ją žiūrėjo nieko nesakydama.
– Tėvas iš anapus tave už rankos sulaikė.
Eglė nusimovė žiedą ir padėjo šalia puodelio.
– Ne. Šįkart pati save sulaikiau.
Kitą dieną Tomas atsiuntė pirmą žinutę: „Nekvailiok. Grįžk.“
Po valandos atėjo antra: „Mamai per tave blogai.“
Vakare – trečia: „Dėl pinigų sugriovei šeimą.“
Eglė neatrašė. Nuvažiavo į darbą, užbaigė skubius užsakymus, o po pietų užsuko į banką. Ten ji pervedė šešis tūkstančius eurų į indėlį, kuriam galiojo greitų operacijų apribojimas, ir išjungė prieigą prie bendros kaupiamosios sąskaitos, į kurią anksčiau nepagalvodama dėdavo savo atlyginimą.
Paskui atsisėdo mažoje kavinėje prie lango ir atvertė aplanką su kvitais.
Vaizdas susidėliojo labai paprastai. Ir labai nemaloniai.
Pastaraisiais mėnesiais Tomas beveik neprisidėjo prie bendrų išlaidų. Savo atlyginimą jis dalimis pervesdavo motinai.