Rasa išlipo iš taksi ir kelioms akimirkoms sustingo prie tėvų namo laiptinės durų. Rankinėje gulėjo telefonas užgesusiu ekranu, o jų nuomojamo buto spintelėje jau trečią savaitę mėtėsi „Hyundai“ rakteliai. Nuo to vakaro, kai Tomas paėmė abu komplektus ir nuvežė juos savo motinai, Rasa prie jų nė neprisilietė.
Duris atidarė tėvas — Algirdas. Pasisveikino trumpai, santūriai, ir tuoj pat žvilgtelėjo jai per petį, į tuščią laiptinės aikštelę.
— Kur automobilis?
Tomas, lipęs laiptais iš paskos ir rankoje laikęs maišelį su apelsinais, žengė į priekį, tarsi savo pečiu užstodamas žmoną. Jo veide švietė plati, beveik šventiška šypsena.
— O čia dabar mano mamytės mašina! — nusijuokė jis ir teatrališkai išskėtė rankas, lyg būtų paskelbęs kokį prizą.
Rasa tylėjo. Ji net akių nepakėlė.
Algirdas ilgai, labai ilgai žiūrėjo į žentą. Paskui pasitraukė į šalį ir linktelėjo į prieškambarį.
— Užeikit.
Į virtuvę pirmas įžengė Tomas. Nusimetė striukę, užkabino ją ant kėdės atlošo ir iškart pasilenkė prie salotų dubens, stovėjusio ant stalo. Rasa atsisėdo priešais, sudėjo delnus ant kelių ir įsmeigė žvilgsnį į siuvinėtą staltiesę.
Motina, Birutė, iš virtuvės gilumos atnešė puodą virtų bulvių. Pastatė jį ant stalo ir, nė nepasisveikinusi, grįžo atgal. Į žentą ji net nežvilgtelėjo.
Tomas krovėsi maistą į lėkštę ir kalbėjo, nenuleisdamas akių nuo stalo.
— Vakar su mama važiavom į sodybą, naują sofą atsivežėm. Mašina superinė, talpi. Mama prie vairo kaip tikra profesionalė, net pats nesitikėjau. Dar į sandėlį užsukom, siuntą pasiėmėm. O grįžtant padanga biškį išsileido, tai ji pati prie kompresoriaus stojo, net manęs neprašė.
Jis šnekėjo ir kramtė vienu metu. Birutė padėjo ant stalo arbatinuką, tada atsisėdo prie lango ir į svečius nežiūrėjo.
Algirdas pakilo, išėjo į kambarį, o po minutės sugrįžo nešinas aplanku. Storas, kietu viršeliu, jis atsidūrė ant stalo šalia žento lėkštės. Tėvas atvertė dokumentus ir pasuko juos Tomo pusėn.
— Dovanojimo sutartis, — ramiai tarė jis.
Tomas sustingo. Šaukštas pakibo pusiaukelėje prie burnos, o veidas pamažu neteko spalvos.
— Automobilio savininkė yra Rasa. Ne tu. Ir ne tavo motina.
— Na taip, bet juk mes šeima, čia bendras turtas, mes gi…
— Dovanotas turtas, — pertraukė Algirdas, ir jo balsas sugriežtėjo. — Vienam iš sutuoktinių padovanotas daiktas netampa bendrąja jungtine nuosavybe. Mašina priklauso tik Rasai. Tu ir tavo motina naudojatės svetimu turtu be savininkės sutikimo.
Tomas padėjo šaukštą. Pažvelgė į žmoną. Rasa akių nepakėlė. Tada jis atsisuko į Algirdą ir pabandė nusišypsoti, bet šypsena išėjo kreiva.
— Jūs ką, rimtai? Juk mes ne svetimi. Mama serga, jai reikia pagalbos. Širdis streikuoja, spaudimas šokinėja. O Rasa namie sėdi, vis tiek niekur nevažiuoja, pati sakė, kad bijo vairuoti. Aš ką, blogo noriu? Aš dėl visų stengiuosi, o jūs man čia apie svetimą nuosavybę. Tai mano mama. Jūs mano mamą svetimu žmogumi darot.
Algirdas abiem delnais atsirėmė į stalo kraštą.
— Tu nori, kad mano dukra tylėtų. Kad ji vaikščiotų pėsčiomis, kol tavo motina važinėjasi automobiliu, už kurį aš paėmiau paskolą, o mano žmona pardavė papuošalus. Šeimos papuošalus. Mano močiutės.
Virtuvę užgulė tyla, sunki kaip stora antklodė. Rasa girdėjo, kaip ant viryklės tyliai kunkuliuoja arbatinukas, o koridoriuje iš čiaupo kapsi vanduo.
Algirdas atsisuko į dukrą. Jo balsas pasikeitė — tapo švelnesnis, bet tvirtumo neprarado.
— Rasa, renkis. Važiuojam pasiimti mašinos. Dabar.
Rasa atsistojo. Tomas irgi pašoko, čiupo nuo stalo telefoną ir skubiai ėmė baksnoti ekraną.
— Aš nesupratau, jūs čia rimtai? Prie tėvų mane žeminat? Dėl kažkokio automobilio?
— Tai ne „kažkoks automobilis“, — neatsisukdamas atsakė Algirdas. — Tai Rasos nuosavybė. Renkis, dukra.
Iš buto išėjo trise: Rasa, tėvas ir motina. Tomas liko virtuvėje. Tačiau po kelių akimirkų jis pasirodė prieškambaryje ir, kai Rasa vilkosi paltą, tyliai, bet aiškiai tarė jai į nugarą:
— Tu išdavei šeimą. Įsidėmėk.
Rasa sekundei sustojo, bet neatsisuko. Algirdas atidarė duris ir praleido dukrą pirma.
Jie nusileido prie laiptinės, kur laukė taksi. Birutė atsisėdo gale, Rasa įsitaisė šalia jos, o Algirdas — priekyje. Jis pasakė Janinos adresą, ir automobilis pajudėjo.
Visą kelią Rasa žiūrėjo pro langą. Motina tylėjo, tik šaltais pirštais stipriai spaudė jos ranką.
Taksi sustojo prie senos penkiaaukštės, stovinčios rajono pakraštyje. Trečiame aukšte degė langas. Rasa prisiminė, kaip prieš pusmetį anyta paprašė raktelių „vienai dienai, iki gydytojo nuvažiuoti“. Paskui reikėjo dviem dienoms. Tada — savaitei. O vėliau Tomas tiesiog pranešė, kad motina įtraukė save į draudimą, ir Rasa jau nebesiginčijo.
Algirdas laiptais užlipo pirmas. Paskambino. Anyta duris atidarė beveik iškart, lyg būtų laukusi kitoje pusėje. Ji vilkėjo gėlėtą chalatą, rankoje laikė telefoną — matyt, Tomas spėjo perspėti.
— Algirdai, kokie vėjai? — Janina bandė šypsotis, ištempdama lūpas. — Tomukas skambino, sakė, truputį apsipykot. Na, bet čia niekai, šeimos reikalas. Tuoj arbatos užplikysim, ramiai viską aptarsim, be nervų.
— Automobilio raktelius, — lygiai ištarė tėvas.
— Tuoj, žinoma. — Ji pasisuko link kabyklos, žengė žingsnį ir staiga timptelėjo duris į save, mėgindama užsidaryti.
Algirdas ištiesė delną ir tvirtai įrėmė jį į staktą.
— Nereikia vaidinimų. Mašina priklauso Rasai. Tu ja naudojaisi pusę metų be leidimo. Nė karto nepaklausei, ar gali. Gražiai atiduodi raktus, arba kviečiu policiją. Visi dokumentai pas mane.
Anyta persikreipė iš pykčio. Ji staigiai apsisuko, dingo bute ir beveik iš karto grįžo, kumštyje gniauždama raktelius. Akys buvo pabalusios nuo įsiūčio.
— Imk!
Ji sviedė raktus tiesiai Rasai į veidą, aiškiai taikydama. Metalas skaudžiai kliudė skruostą ir žvangėdamas nukrito ant grindų. Birutė aiktelėjo. Algirdas nė nekrustelėjo.
— Tik vyras tave paliks, įsidėmėk! — jau Rasai į nugarą šaukė Janina, kol ši lenkėsi pakelti raktų. — Normali žmona vyrą palaiko, o tu kas? Savanaudė! Mašinos pagailėjai sergančiam žmogui! Tu man iki gyvenimo galo turėtum būti dėkinga, kad leidau sūnui tave vesti!
Rasa atsitiesė. Rankos nedrebėjo. Ji pažvelgė į anytą, bet nieko nepasakė. Tiesiog apsisuko ir nulipo laiptais žemyn.
Birutė nusekė paskui. Algirdas dar akimirkai liko stovėti, stebėdamas, kaip Janina trenkia durimis, o tada ir jis nusileido į kiemą.
„Hyundai“ stovėjo prie pat laiptinės. Viena padanga buvo pustuštė, ant variklio dangčio matėsi purvo dryžiai, šoninis veidrodėlis buvo pakrypęs. Rasa atrakino dureles ir sustingo.
Ant galinės sėdynės mėtėsi svetimi krepšiai, sena dėmėta palaidinė, du tušti limonado buteliai ir pribarstyta popiergalių. Salone tvyrojo tabako ir pigių kvepalų kvapas. Ant priekinės keleivio sėdynės gulėjo Janinos pirštinės.
Birutė tylėdama ėmė traukti daiktus lauk — vieną po kito — ir tvarkingai dėti ant asfalto prie laiptinės durų.
Algirdas priėjo prie Rasos ir palietė jai petį.
— Sėsk prie vairo. Važiuojam namo.
Rasa atsisėdo. Vairas buvo šaltas ir lipnus. Ji pažvelgė į tėvą, kuris įsitaisė keleivio vietoje ir prisisegė saugos diržą. Motina atsisėdo gale.
Rasa užvedė variklį, nuspaudė sankabą ir lėtai išriedėjo iš kiemo. Galinio vaizdo veidrodėlyje ji pamatė, kaip trečiame aukšte sujudėjo užuolaida.
Praėjo dvi dienos. Tomas neskambino, nerašė ir nesirodė. Rasa beveik patikėjo, kad jis tiesiog dingo. Tačiau trečios dienos vakarą suskambo durų skambutis. Ji atidarė. Ant slenksčio stovėjo Tomas. Nieko nepasakęs, jis praėjo į kambarį ir ištiesė jai suglamžytą lapą.
— Perskaityk.
Ji permetė akimis tekstą. „Tu mane išdavei. Pasirinkai tėvus, o ne šeimą. Pažeminai mano sergančią motiną. Aš išeinu. Bus skyrybos. Ir turto dalybos. Turiu teisę į kompensaciją.“
Rasa pakėlė akis.
— Nešdinkis.
Tomas pažvelgė į ją nustebęs, lyg būtų laukęs ašarų, isterijos ar maldavimų. Tačiau Rasa tylėdama žiūrėjo pro jį, tarsi jo nė nebūtų. Jis taip trenkė durimis, kad sudrebėjo visas prieškambaris.
Rasa dar ilgai sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į suglamžytą lapelį. Rašysena buvo Tomo, bet tekstą, be jokios abejonės, sudėliojo Janina. Rasa pernelyg gerai pažinojo tuos posakius. Ji perlenkė raštelį pusiau ir įdėjo į stalo stalčių. Viduje buvo keistai tuščia. Ne skaudėjo, ne degino kartėlis — tiesiog tvyrojo tuštuma, lyg iš krūtinės pagaliau būtų ištrauktas sunkus, gremėzdiškas daiktas, pastaruosius kelerius metus trukdęs kvėpuoti.
Kitą rytą Rasa išvažiavo į darbą. „Hyundai“ prie laiptinės stovėjo švarus: iš vakaro ji išplovė saloną nuo tabako tvaiko, išmetė svetimas pirštines ir nuvalė kiekvieną rankeną. Dabar mašina kvepėjo jos kvepalais ir kava iš termopuodelio.
Vakare, grįžusi namo ir pastačiusi automobilį aikštelėje, ji pamatė iš gretimos laiptinės išeinančią kaimynę Oną. Ši ėmė jai mojuoti ranka.
— Rasele, aš vakar jus mačiau! Jūs su vyru taip rėkėt, kad visa laiptinė girdėjo. Jau galvojau policiją kviesti. Tomas sakė, kad tu jo motiną apvogei. Aš, aišku, nepatikėjau, bet jis taip įtikinamai kalbėjo.
Rasa sustingo, rankoje laikydama raktus.
— Apvogiau? Jis taip ir pasakė?
— Na taip. Sakė, kad atėmei mašiną iš sergančios moters, o dabar ji guli su širdies priepuoliu. Ir dar pasakojo, kad jos daiktus ant asfalto išmetei. Aš jam sakau: „Tomai, Rasa ne tokia“, o jis tik ranka numojo ir nuėjo.
Rasa giliai įkvėpė ir lėtai išleido orą.
— Ona, aš nieko nevogiau. Automobilis mano. Jį man padovanojo tėvai. O anyta pusę metų juo važinėjo be mano leidimo. Daiktų neišmečiau — tik grąžinau. Jeigu norit, galiu parodyti dokumentus.
Ona susiėmė už galvos.
— Na ir kas čia dabar darosi! O jis man taip gražiai į ausis čiulbėjo. Laikykis, Rasa. Aš dabar visiems mūsų name pasakysiu, kad netikėtų.
Rasa linktelėjo ir nuėjo prie laiptinės.