Tačiau viduje vis tiek liko sunkus, kartus jausmas. Rasa suprato: Tomas pradėjo tikrą karą. Ir, sprendžiant iš visko, trauktis jis nė neketino.
Praėjo dar viena savaitė. Penktadienio vakarą jai paskambino jaunesnioji sesuo Greta. Vos Rasa atsiliepė, ši, net nesistengdama slėpti pasipiktinimo, išpyškino:
— Tu matei, ką jie socialiniuose tinkluose kelia?!
Rasa paėmė telefoną, atsidarė Janinos profilį ir sustingo. Ten buvo paskelbta nuotrauka: Janina sėdėjo ant suoliuko prie laiptinės, nutaisiusi tokį nelaimingą veidą, lyg ją ką tik būtų ištikusi didžiausia gyvenimo tragedija. Po nuotrauka puikavosi tekstas: „Štai taip dabar ir gyvename. Nuosava marti išmetė mane į gatvę. Automobilį atėmė, raktus į veidą sviedė. O aš ją kaip tikrą dukrą mylėjau. Nedarykite žmonėms gero — blogio mažiau sulauksite.“
Po įrašu jau buvo prisirinkę apie trisdešimt komentarų. Kažkokios Rasai nepažįstamos moterys rašė: „Laikykitės, Janina“, „Dievas viską mato“, „Kokia baisi ta jūsų marti, Viešpatie atleisk“.
Rasai akyse aptemo. Ji užrakino telefoną ir padėjo jį ant stalo ekranu žemyn, lyg tas daiktas būtų galėjęs nudeginti pirštus.
Maždaug po valandos suskambo Tomas.
— Labas, — ištarė jis ir nutilo.
Rasa taip pat nepratarė nė žodžio.
— Aš… noriu pasikalbėti, — galiausiai pasakė jis. — Ne telefonu. Susitikim kur nors neutralioje vietoje.
— Kam?
— Tu juk matai, kas vyksta. Mama serga. Tu ją prieš visą miestą pažeminai. Ji iš lovos nebepakyla. Gydytojai sako — nervinis išsekimas. Ji jau rengia ieškinį teismui prieš tave ir tavo tėvą. Sako, kad ją užpuolei ir raktais trenkiai į veidą.
Rasa pajuto, kaip į skruostus plūstelėjo kraujas.
— Tomai, tu pats viską matei. Ji sviedė raktus į mane. Aš jų net nepakėliau pirma. Tavo tėvas stovėjo šalia.
— Koks skirtumas, kas pirmas metė! — staiga į ragelį suriko Tomas. — Tu bent suvoki, ką padarei?! Tu stojai prieš šeimą! Prieš mano motiną! Ji ligotas žmogus! Ar tu bent kartą paklausei, koks jos kraujospūdis? Tu ją apskritai žmogumi laikai?!
Rasa užsimerkė ir mintyse lėtai suskaičiavo iki penkių.
— Kai išėjai, pasakei, kad skirsimės. Aš sutinku. Skiriamės.
Kitame laido gale įsivyravo tyla. Rasa girdėjo tik tankų Tomo kvėpavimą. Atrodė, jis vaikšto po kambarį pirmyn atgal.
— Vadinasi, skyrybos? — jau tylesniu balsu perklausė jis.
— Taip.
— Gerai. Įsidėmėk: pati to norėjai. Tada ruoškis. Aš turiu teisę į viską. Butas nuomojamas, bet už jį mokėjome per pusę. Čekius aš turiu. Ir automobilio šiaip sau nepaliksiu. Dovana ar ne dovana — teisme išsiaiškinsim. Dar yra paskolos. Prieš dvejus metus ėmėme vartojimo kreditą. Beje, aš jį mokėjau.
Rasa susiraukė.
— Tas kreditas jau padengtas. Paskutinį mokėjimą pervedžiau aš pati.
— Nieko nežinau. Dokumentai parodys. Ruoškis, Rasa. Norėjai karo — jį ir gausi.
Jis nutraukė pokalbį.
Kelias minutes Rasa sėdėjo visiškai nejudėdama. Paskui surinko tėvo numerį. Algirdas išklausė ją tylėdamas ir galiausiai pasakė tik vieną sakinį:
— Rytoj iš pat ryto einame pas teisininkę. Gerą jau radau.
Tą naktį Rasa beveik nesumerkė akių. Ji vartėsi nuo vieno šono ant kito, mintyse vėl ir vėl perkratydama kiekvieną Tomo frazę, kiekvieną jo intonaciją. Kuo ilgiau galvojo, tuo aiškiau suprato: Tomas ir jo motina kažką rezga. Ir tas „kažkas“ nebuvo paprastas pykčio protrūkis.
Atsakymas atėjo po dviejų dienų. Darbo telefonu jai paskambino nepažįstamas numeris, o užkimęs vyriškas balsas oficialiu tonu pranešė:
— Rasa? Skambiname iš skolų išieškojimo tarnybos. Pagal kredito sutartį numeris trys šimtai dvidešimt keturi per penkiolika turite pradelstą įsiskolinimą. Skolos suma — tūkstantis šimtas dvidešimt eurų. Plius delspinigiai. Kada ketinate sumokėti?
Rasa lėtai nusileido ant kėdės.
— Koks dar kreditas? Aš jokių kreditų neėmiau.
— Sutartis sudaryta jūsų vardu. Asmens duomenys sutampa. Data — praėjusių metų balandis. Mokėjimai nevykdomi jau tris mėnesius. Esame priversti pradėti išieškojimo procedūrą.
Ragelyje kažkas sušnarėjo. Tada Rasa fone išgirdo moters balsą: „Pasakyk jai, kad butą aprašys.“ Po to pasigirdo trumpas juoktelėjimas. Tokio juoko Rasa nebūtų supainiojusi su niekuo. Taip juokėsi Janina.
Ryšys nutrūko. Rasa dar ilgai sėdėjo laikydama telefoną rankoje. Ausyse tebeskambėjo tas pergalingas, piktdžiugiškas juokas.
Ji paskambino tėvui. Algirdas atvažiavo maždaug po valandos, nuėjo tiesiai į virtuvę ir padėjo ant stalo savo seną telefoną.
— Pasakok viską iš eilės. Nė vienos smulkmenos nepraleisk.
Rasa atpasakojo pokalbį nuo pradžios iki galo. Kai priėjo prie vietos, kur fone suskambo Janinos juokas, Algirdas taip sukando dantis, kad jo skruostikauliai pabalo.
— Vadinasi, jie paėmė paskolą tavo vardu. Be tavo žinios. O dabar dar bando iš tavęs išmušti pinigus.
— Tėti, aš tikrai nieko neėmiau. Prisiekiu.
— Žinau, kad neėmei. Todėl rytoj ryte važiuojame pas Eglę. Ji advokatė.
Jis iš vidinės švarko kišenės ištraukė vizitinę kortelę ir pastūmė ją per stalą. Ant balto kartono juodomis raidėmis buvo parašyta: „Eglė Kazlauskienė. Šeimos teisė. Civiliniai ginčai.“
— Tu jau buvai su ja susitikęs?
— Taip. Kalbėjau prieš dvi dienas, kai supratau, kad Tomas taip lengvai neatstos. Ji liepė surinkti visus dokumentus, kuriuos turi. Asmens dokumentą, santuokos liudijimą, automobilio dovanojimo sutartį, sąskaitų išrašus. Viską, kas yra namuose.
Rasa linktelėjo. Jie dar ilgai sėdėjo virtuvėje dviese, gėrė arbatą ir tylėjo. Už lango lietus vis stiprėjo, stiklą daužė tankūs, šalti lašai.
Kitą rytą Rasa su Algirdu privažiavo prie Eglės Kazlauskienės biuro. Tai buvo nedidelės patalpos antrame seno mūrinio pastato aukšte. Koridoriuje tvyrojo popieriaus, kavos ir šiek tiek dulkių kvapas. Advokatė juos pasitiko prie durų — aukšta, maždaug keturiasdešimties metų moteris, vilkinti griežtu pilku kostiumu. Jos plaukai buvo trumpai kirpti, o žvilgsnis — skvarbus, tarsi ji per kelias sekundes pastebėtų viską, ką kiti praleistų.
— Užeikite, sėskitės, — tarė ji. — Algirdas man bendrais bruožais jau papasakojo. Automobilį susigrąžinote, vyras išėjo, anyta jus viešai dergia socialiniuose tinkluose. O dabar dar atsirado paskola, kurios jūs, Rasa, teigiate neėmusi. Pradėkime nuosekliai. Kada tiksliai sulaukėte skambučio iš vadinamosios išieškojimo tarnybos?
Rasa smulkiai atpasakojo visą pokalbį. Eglė rašėsi į bloknotą, kartais pakeldama akis ir užduodama patikslinantį klausimą.
— Numeris išliko skambučių istorijoje?
Rasa atidarė telefono žurnalą ir padiktavo skaičius. Eglė suvedė numerį į savo telefoną ir paspaudė skambinimo mygtuką. Po kelių signalų atsiliepė vyriškas balsas.
— Klausau?
— Laba diena, čia advokatė Eglė Kazlauskienė, atstovauju Rasai. Su kuo kalbu?
Ragelyje pasigirdo šioks toks šurmulys. Tas pats balsas, bet jau ne toks užtikrintas, paklausė:
— O jūs čia… kokiu klausimu?
— Dėl kredito sutarties numeris trys šimtai dvidešimt keturi per penkiolika. Prašau nurodyti pilną jūsų įmonės pavadinimą, juridinį adresą ir teisinį pagrindą vykdyti skolų išieškojimo veiklą.
Kitame laido gale stojo nejauki pauzė. Paskui vyras kažką neaiškiai sumurmėjo ir numetė ragelį.
Eglė padėjo telefoną ant stalo ir ramiai pažvelgė į Rasą.
— Tai ne oficiali skolų išieškojimo įmonė. Greičiausiai koks nors jūsų anytos pažįstamas, paprašytas paskambinti ir jus pagąsdinti. Tikri išieškotojai privalo prisistatyti, nurodyti organizaciją, paaiškinti skambučio pagrindą ir paprastai informuoja apie pokalbio įrašymą.
Rasa lengviau iškvėpė, tačiau Eglė tuoj pat pakėlė pirštą.
— Vis dėlto tai nereiškia, kad paskolos nėra. Tomas ir Janina galėjo pasinaudoti jūsų asmens dokumento kopija ir sudaryti paskolos sutartį, pavyzdžiui, per greitųjų kreditų bendrovę. Deja, tokių atvejų pasitaiko. Turėsime patikrinti.
Advokatė prisitraukė klaviatūrą ir ėmė greitai spaudyti klavišus. Po kelių minučių ji pasuko monitorių Rasos pusėn.
— Jūsų rašytiniu sutikimu užklausiau kredito istorijos duomenų. Pažiūrėkite. Pradelsta skola tikrai yra. Bet ji ne viena.
Rasa įsmeigė akis į ekraną ir pajuto, tarsi grindys slystų iš po kojų.
Monitoriuje matėsi trys eilutės. Pirmoji — vartojimo kreditas tūkstančiui šimtui dvidešimčiai eurų, sudarytas praėjusių metų balandį. Antroji — greitasis kreditas keturiems šimtams eurų, paimtas liepą. Trečioji — kredito kortelė su penkių šimtų eurų limitu, aktyvuota rugsėjį.
— Aš nieko iš šito neėmiau, — vos pajudindama lūpas ištarė Rasa.
Algirdas pasilenkė arčiau ekrano ir įsmeigė žvilgsnį į lentelę.
— Čia viską padarė Tomas?
— Neskubėkime daryti galutinių išvadų, — Eglė ramiai pakėlė delną. — Pirmiausia turime surinkti faktus. Tačiau pagal datas matyti, kad visos trys sutartys sudarytos tada, kai jūs jau buvote susituokę. O pagal sumas ir aplinkybes panašu, kad pinigai keliavo ne šeimos reikmėms, o visai kitur. Rasa, prisiminkite: ar per pastaruosius metus Tomas arba jo motina turėjo kokių nors stambesnių pirkinių?
Rasa susimąstė. Ir staiga ją tarsi perliejo elektros srovė.
— Balandį jie su motina važiavo į pajūrį. Sakė, kad Janina iš pensijos buvo susitaupiusi. Liepą Tomas nusipirko naują nešiojamąjį kompiuterį ir aiškino, kad darbe gavo premiją. O rugsėjį pas Janiną atsirado nauja skalbimo mašina. Ji dar gyrėsi kaimynėms.
Eglė užrašė kiekvieną žodį, tada atsilošė kėdėje.
— Štai ir galimas motyvas. Poilsis, elektronika, buitinė technika. O skolos pakabintos jums. Beje, Rasa, ar prisimenate, kur praėjusių metų balandį buvo jūsų asmens dokumentas?
Rasa užsimerkė. Atmintyje iškilo tas vakaras. Tomas tuomet paprašė paso, esą reikia kopijos kažkokiems dokumentams darbovietėje. Ji neklausinėjo, kam tiksliai, ir tiesiog padavė.
— Jis buvo pas Tomą. Jis sakė, kad darbe prašo sutuoktinės dokumento kopijos draudimui.
Eglė linktelėjo taip, lyg būtent tokio atsakymo ir tikėjosi.
— Labai tipiška schema. Tikėtina, kad parašai sutartyse suklastoti. Tai galima nustatyti rašysenos ekspertize. Jeigu pasitvirtins, Tomo ir Janinos veiksmai gali būti vertinami kaip sukčiavimas.
Kambaryje akimirkai įsivyravo tyla. Pirmasis ją nutraukė Algirdas.
— Ko reikia, kad viskas pajudėtų?
— Pareiškimo policijai. Taip pat ieškinio teismui dėl kreditų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Lygiagrečiai galėsime reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir visų patirtų išlaidų kompensavimo. Tačiau pirmiausia, Rasa, turiu jūsų paklausti: ar esate pasirengusi eiti iki galo? Nes kai tik Tomas ir Janina sužinos apie pareiškimą, kelio atgal nebebus. Jie ims gintis. Ir, tikėtina, smogs dar skaudžiau.
Rasa pakėlė akis.