— O Domas kaip nors išsivers, vasarą praleis sodyboje!
Mantas piktai sugrūdo maudymosi šortus į kelioninį krepšį ir trūktelėjo užtrauktuką taip stipriai, kad šis užstrigo ties kampu. Vyras nusikeikė pro dantis, timptelėjo dar kartą, vos nenutraukdamas metalinio liežuvėlio, ir metė greitą žvilgsnį į žmoną.
Rasa tylėdama dėliojo į krūvą sūnaus marškinėlius.
— Rasa, tai ko tyli? — Mantas atsitiesė ir įsirėmė rankomis į šonus. — Aš tau juk aiškiai sakau. Mamai su sąnariais blogai. Gydytojas patarė jūros orą. Kelionė kainuoja beprotiškus pinigus, keturiems mums jos niekaip nebūtų užtekę. Aš ir taip prisiskolinau.
— Supratau tave, Mantai.
Ji kruopščiai perbraukė delnu mažus marškinėlius su dinozauru, išlygindama raukšlę.
— „Supratau“, matai.
Jis nervingai perėjo per kambarį, koja užkliuvo už Domo paliktos mašinėlės ir ją piktai nuspyrė į šalį.
— Tu visada taip žiūri, lyg būčiau kokį nusikaltimą padaręs! Aš motinai dvejus metus žadėjau jūrą. Ji mus užaugino, tai negi neturi teisės pailsėti? O mažajam tik septyneri. Jis tos Palangos po metų nė neprisimins. Sodyboje jį prižiūrės tavo mama. Grynas oras, uogos, laisvė. Ko dar vaikui reikia?
Tik tada Rasa pakėlė akis į vyrą.
Prieš tris savaites ji netyčia atsidarė paštą namų kompiuteryje. Mantas skubėjo į darbą ir pamiršo atsijungti nuo savo paskyros. Pačiame viršuje kabėjo turizmo agentūros pranešimas: „Keleivio pakeitimas rezervacijoje patvirtintas.“
Tą akimirką Rasa nekėlė scenos. Ji tiesiog paspaudė prisegtą kvitą. Jame aiškiai, juodu ant balto, buvo nurodyta nemaža priemoka iš jų bendrų santaupų, kurias abu buvo atsidėję prieškambario remontui. Pinigai sumokėti už tai, kad iš kelionės būtų išbrauktas jų pačių sūnus, o vietoj jo įrašyta Janina.
Rasa uždarė naršyklės langą. Užsiplikė kavos. Atsisėdo ant taburetės prie lango ir ilgai žiūrėjo, kaip kieme kiemsargis šluoja nukritusius lapus. Paskui ji išsitraukė savo atlyginimo kortelę.
— Mantai, juk mes buvome susitarę, — ištarė ji ramiai, be riksmų ir be ašarų. — Šitoms atostogoms taupėme visus metus. Domas skaičiavo dienas. Darželyje visiems ausis išūžė, kad pagaliau važiuos prie jūros.
— Nieko jam nenutiks, pakentės!
Iš koridoriaus iškilmingai įplaukė Janina. Marga medvilnine palaidine, ryškiai padažytomis lūpomis ir stambiu žiedu ant smiliaus ji nė iš tolo neatrodė kaip ligonė. Greičiau kaip žmogus, pasiruošęs mūšiui.
— Mantas viską teisingai sako, — pareiškė ji.
Anyta suspaudė lūpas tuo savo įprastu pamokomu tonu.
— Oi, Rasyte, nedaryk tragedijos. Tokio amžiaus vaikai tik zirzia ir kaprizus rodo: tai kepuraitę nuimk, tai gerti nori, tai staiga į tualetą prisireikia.