Ir vėl tampykis, lydėk, prižiūrėk. Koks čia poilsis? Mantui būtina atsikvėpti. Jis darbe pluša nuo ryto iki vakaro, visą šeimą ant pečių tempia. Jam reikia normalaus bendravimo ir ramybės, o ne lakstyti pajūriu paskui mažą vaiką.
Rasa lėtai nukreipė akis nuo Janinos į vyrą. Mantas stovėjo kiek palinkęs, tačiau buvo aišku: už nugaros jausdamas motinos palaikymą, jis laikėsi drąsiau.
— Ir kada jūs planavote man tai pranešti?
Rasa užtraukė sūnaus kuprinės užtrauktuką.
— Rytoj oro uoste? Prie registracijos langelio? „Staigmena, Rasa, skrendam be sūnaus, skambink savo mamai, tegul skubiai atvažiuoja pasiimti Domo“?
Manto veidą išmušė raudonos dėmės. Jis negalėjo pakęsti, kai Rasa kalbėdavo būtent taip — tyliai, ramiai, bet kiekvienas jos žodis tarsi prismeigdavo prie grindų.
— Koks skirtumas, kada!
Jis piktai mostelėjo ranka.
— Svarbiausia, kad viskas jau nuspręsta. Mama važiuoja su mumis. Taškas. Aš vyras, aš priėmiau sprendimą. Nereikia čia vaidinti spektaklio.
— Aš ir nevaidinu.
Rasa užsimetė kuprinę ant peties.
— Domai, renkis!
Iš vaikų kambario kaip kulka išlėkė septynerių berniukas, paskui save tempdamas naujutėlį žaislinį lėktuvą.
— Mama, mes jau važiuojam?
— Važiuojam, mažyli. Apsiauk sportbačius.
Janina nepatenkinta caktelėjo liežuviu.
— Kur jūs jį tempiate tokiu metu? Skrydis juk rytoj ryte. Tegul vaikas miega.
— Išvažiuojame dabar, — trumpai atsakė Rasa.
Mantas sutrikęs sumirksėjo. Visa jo ką tik demonstruota vyriška tvirtybė kažkur išgaravo.
— Rasa, ką tu čia sugalvojai? Kur dabar? Kam?
— Pas mamą.
Rasa ramiai apsivilko striukę.
— Kadangi Domas vasarą leis sodyboje, nuvešiu jį šiandien. Rytoj iš mamos namų iškart važiuosiu į oro uostą. Susitiksime prie terminalo.
Mantas palengvėjęs iškvėpė. Akivaizdu, jis laukė didžiulio skandalo: daužomų lėkščių, riksmų ir kalbų apie skyrybas. O čia — visiška ramybė. Žmona paburbėjo ir susitaikė. Kaip visada.
— Na, gerai.
Jis net pamėgino nusišypsoti.
— Matai, mama? Sakiau juk, mūsų Rasa protinga moteris, viską supranta. Gerai, Rasa. Atsargiai kelyje. Rytoj aštuntą prie registracijos.
— Būtinai, — atsakė ji ir uždarė paskui save duris.
Didžiulė oro uosto salė gaudė nuo balsų ir ratukų bildesio. Tarp registracijos eilių traukė skersvėjis, keleiviai skubriai stūmė lagaminus, kažkas ieškojo dokumentų, kažkas ginčijosi prie savitarnos ekranų. Mantas vis žvilgčiojo į didelę elektroninę švieslentę.
Šalia jo, pasirėmusi į naujo kelioninio krepšio rankeną, stovėjo Janina. Ji vilkėjo šviesius lininius marškinius, o plačiabrylė skrybėlė ant galvos darė ją panašią į didelį baravyką.
— Kur ji prapuolė?
Mantas jau gal dešimtą kartą patikrino telefoną.
— Registracija prasidėjo. Dar eilę pražiopsosim.
— Oi, amžinos bėdos su ja.