Prieškambaryje tvyrojo keptos šoninės kvapas, sumišęs su seniai neprausto kūno dvoku. Ant kilimėlio mėtėsi purvini moteriški batai, o nuo jų padų ant plytelių buvo pritekėjusi pilkšva balutė. Iš virtuvės sklido čepsėjimas ir monotoniškas televizoriaus ūžesys.
Rasa nusiavė, nusivilko paltą. Po pamainos kojos buvo sunkios lyg švininės. Ji tenorėjo vieno — puodelio karštos arbatos ir tylos.
Virtuvėje, įsitaisiusi prie stalo, sėdėjo Ieva. Vyro sesuo. Apsivilkusi Rasos chalatu.
Ieva kabino makaronus su faršu tiesiai iš brangios tefloninės keptuvės. Valgė metaline šakute, o šios brūžavimas per dangą nemaloniai rėžė ausį.
— Labas, — numetė ji pilna burna.
Rasa sustingo tarpduryje. Ant stalo stovėjo tuščias puodas, kuriame dar vakar buvo barščiai. Šalia gulėjo praplėšta pjaustyto sūrio pakuotė. Kriauklėje stūksojo riebaluotų lėkščių kalnas.
— Kur sriuba? — be jokios intonacijos paklausė Rasa.
Ieva tik kilstelėjo pečius.
— Suvalgėm. Tomas per pietus buvo užsukęs. Jam labai patiko.
Rasa pažvelgė į penkių litrų puodą.
— Penki litrai? Per vieną parą?
— Na, aš irgi valgiau. Ir Tomas į darbą dėžutę įsidėjo. O kas čia tokio? Tau gaila sriubos savo vyrui?
Ieva padėjo šakutę į šalį. Keptuvės dugne baltavo gilūs įbrėžimai. Ta keptuvė kainavo keturiasdešimt eurų.
Rasos viduje kažkas tyliai užsitrenkė. Tarsi sunkios, šaltos durys.
Ji priėjo prie šaldytuvo ir atidarė dureles. Viduje buvo tuščia. Nebeliko nei jogurtų, nei vištienos filė, nei daktariškos dešros. Tik pigių garstyčių stiklainis liūdnai stovėjo lentynoje.
— Kur kotletai? — paklausė Rasa.
— Tai dar vakar pabaigėm. Rasa, ko tu čia dabar užsivedei? Man ką, alkana sėdėti?
Rasa iš rankinės išsitraukė čekius. Ji visada juos pasilikdavo.
— Šį mėnesį maistui išleidau keturis šimtus penkiasdešimt eurų.
Ieva pavartė akis.
— Oi, prasideda. Buhalterė atsirado.
— Tu čia gyveni aštuonis mėnesius. Aštuonis. Per visą tą laiką nenupirkai net duonos kepalo.
— Aš ieškau darbo! — pakėlė balsą vyro sesuo.
— Tu „Tinderyje“ ieškai rėmėjo. O valgai už mano pinigus.
Rasa paėmė ištuštėjusią keptuvę, pastatė ją į kriauklę ir atsuko šaltą vandenį.
— Ei! Aš dar nebaigiau! — pasipiktino Ieva.
— Tavo maistas baigėsi. Mano irgi. Nešdinkis iš virtuvės.
Ieva prunkštelėjo, nusivilko Rasos chalatą, metė jį ant kėdės ir išėjo į svetainę.
Indų Rasa plauti nepuolė. Ji prisipylė stiklinę vandens ir išgėrė vienu mauku. Tada pasiėmė telefoną ir parašė vyrui:
„Užsuk į parduotuvę. Namuose nėra maisto.“
Atsakymas atėjo po minutės.
„Aš pavargęs. Užsakyk pristatymą. Tu juk turi pinigų.“
Rasa kreivai šyptelėjo. Pinigų ji turėjo. Tik jie buvo jos.
Vakare prieškambaryje trinktelėjo durys. Grįžo Tomas.
— Rasa! Tai ką vakarienei valgysim?
Ji sėdėjo ant sofos su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių.
— Maisto nėra, — ramiai pasakė.
Tomas įžengė į kambarį net nenusiavęs batų.
— Kaip tai nėra? Vakar šaldytuvas buvo pilnas.
— Tavo sesuo jį iššlavė. Su tavo pagalba.
Tomas sunkiai atsiduso ir delnu perbraukė per veidą, tarsi nuo jo valytų nematomas dulkes.
— Rasa, na ir vėl tu tą patį. Ieva jauna, jos medžiagų apykaita greita.
— Greita pas ją ne apykaita, o įžūlumas. Aš moku tris šimtus aštuoniasdešimt eurų būsto paskolos. Šitas butas yra mano.
— Mes šeima! — suriko Tomas. — Aš moku komunalinius!
— Komunaliniai sudaro šešiasdešimt eurų. Maistas — keturis šimtus penkiasdešimt. Per aštuonis mėnesius tavo sesuo man kainavo tris tūkstančius šešis šimtus eurų.
— Tu viską matuoji pinigais!
Tomas apsisuko ir nuėjo į virtuvę. Netrukus iš ten pasigirdo puodų bildesys.
— Rasa! — riktelėjo jis. — Čia net kiaušinių nėra!
— Žinau.
Tomas grįžo įsiutęs. Jo veidas išmušė raudonomis dėmėmis.
— Duok dešimt eurų, nueisiu kebabų.
Rasa žiūrėjo į jį atidžiai. Lyg į svetimą žmogų, kurį matytų pirmą kartą.
— Tavo kortelė tavo kišenėje.
— Aš už automobilio paskolą sumokėjau. Pati žinai, iki algos pas mane nulis.
— Vadinasi, šiandien jums iškrovos diena.
Tomas trenkė kumščiu į durų staktą.
— Tu tyčiojiesi? Mano sesuo alkana! Ir aš alkanas!