— Tu išvis žmona ar kas?
— Aš, Tomai, rėmėja. Tik mano neregėto dosnumo akcija ką tik pasibaigė.
Jis nusikeikė taip purvinai, kad net sienos, rodos, susiraukė. Paskui trenkė lauko durimis. Maždaug po valandos parsirado nešinas dviem kebabais ir kolos skardine. Ieva koridoriuje brolį pasitiko lyg išgelbėtoją. Rasai, žinoma, niekas nė neketino nieko pasiūlyti.
Jai buvo visiškai tas pats.
Kitą dieną buvo šeštadienis. Ryte spynoje netikėtai sukrebždėjo svetimas raktas.
Durys cyptelėjusios prasivėrė. Rasa gulėjo lovoje ir klausėsi. Per butą nuslinko sunkūs, vilkdamiesi žingsniai.
Ona. Anyta.
— Tomai! Ievute! Atnešiau blynelių! — garsiai nuaidėjo jos balsas prieškambaryje.
Rasa užsimetė chalatą ir išėjo iš miegamojo.
Ona jau šeimininkiškai aunėsi batus, lyg būtų įžengusi į nuosavus namus. Rankose ji laikė plastikinę dėžutę.
— O, Rasele, tu dar lovoje? Jau vienuolikta.
— Šiandien mano laisvadienis.
Anyta nepatenkinta sučiaupė lūpas.
— Žmona turi vyrą pusryčiais maitinti, o ne vartytis lovoje iki pietų. Kur mano sūnelis?
Iš svetainės išlindo susiglamžiusi Ieva.
— Mama, ji vakar mus specialiai alkanus paliko. Dėl kažkokios sriubos isteriją sukėlė.
Ona net aiktelėjo ir įsmeigė akis į Rasą.
— Tu gal visai proto netekai? Vaiką badu marinti?
— Tam „vaikui“ dvidešimt ketveri, — ramiai atsakė Rasa. — Ir tas vaikas valgo kaip iškrovėjas po dvylikos valandų pamainos.
— Kaip tu drįsti! — Ona žengė artyn.
Rasa nė per žingsnį neatsitraukė.
— Raktą padėkite ant staliuko.
Anyta sustingo.
— Ką?
— Mano buto raktą. Padėkite ant spintelės prie durų.
Ona persimetė žvilgsniu su dukra.
— Nieko aš nedėsiu. Čia mano sūnaus namai.
— Butas nupirktas iki santuokos. Už mano pinigus. Jūsų sūnus čia registruotas laikinai. Raktą — ant stalo.
Ona švystelėjo raktus ant medinio paviršiaus. Metalinis žvangesys nuaidėjo per visą prieškambarį.
— Viešpatie, duonos kąsnio šeimai pagailėjo! Vargšas mano Tomas. Vedė šykščią raganą.
Ji nuėjo į virtuvę, o Ieva tuoj pat nusekė iš paskos. Rasa girdėjo, kaip jos ten tyliai šnibždasi.
Po valandos Ona išėjo.
Rasa nuėjo į vonią nusiprausti. Ant lentynėlės stovėjo jos kosmetikos indeliai. Tik vieno trūko. Naktinis kremas už septyniasdešimt eurų buvo dingęs.
Ji grįžo į koridorių.
— Ieva. Kur mano kremas?
Ieva net akių nuo telefono nepakėlė.
— Nežinau. Mama kažką ėmė rankoms pasitepti. Sakė, labai išsausėjusios.
— Rankoms? Mano kremu nuo senėjimo su retinoliu?
— Oi, koks skirtumas. Ko čia verki dėl kažkokio indelio? Nusipirksi kitą, juk daug uždirbi.
Rasa nieko neatsakė. Ji apsisuko, grįžo į miegamąjį, apsirengė ir pasiėmė rankinę.
Jai reikėjo į statybinių prekių parduotuvę.
Iki jos pėsčiomis buvo maždaug penkiolika minučių. Oras pasitaikė bjaurus: lapkričio vėjas lindo po striuke ir kandžiojo sprandą. Rasa ėjo greitai, beveik nežiūrėdama į šalis.
Didelėje parduotuvėje ji pasiėmė vežimėlį ir nuvažiavo į tvirtinimo detalių skyrių.
Ten išsirinko dvi storas plienines auseles su plokštelėmis, metalui skirtų savisriegių rinkinį, stiprius epoksidinius klijus ir spyną.
Spyna buvo sunki, pakabinama, su kodiniu ratuku. Tokios be kampinio šlifuoklio lengvai neįveiksi.
Paskui Rasa užsuko į buitinės technikos parduotuvę. Ten nusipirko mažą šaldytuvą, beveik naktinio staliuko dydžio, ir užsisakė skubų pristatymą.
Namo ji grįžo apie trečią po pietų.
Butas buvo tuščias. Ieva išėjo pasivaikščioti, o Tomas, kaip visada, laiką leido garaže su draugais.
Rasa ėmėsi darbo.
Iš spintos ji išsitraukė suktuvą. Savo, asmeninį. Tada priglaudė plienines plokšteles prie didžiojo balto „Bosch“ šaldytuvo durelių virtuvėje ir atidžiai pasižymėjo vietas.
Sukti varžtus į šaldytuvo korpusą buvo nelengva. Metalas priešinosi, suktuvas slydo, rankos pavargo. Tačiau pyktis jai suteikė jėgų daugiau nei bet kokia kava.
Po pusvalandžio ant šaldytuvo durelių jau tvirtai laikėsi dvi masyvios ausys. Rasa pervėrė per jas pakabinamos spynos lanką. Spragtelėjo. Patampė.
Laikėsi kaip įbetonuota.
Tada ji iš virtuvės spintelių susirinko visas kruopas, makaronus, konservus ir nusinešė į savo miegamąjį. Į miegamojo duris įstatyti paprastą įleidžiamą spyną su raktu buvo kur kas lengviau.
Penktą vakaro atvažiavo krovikai ir atnešė mini šaldytuvą. Rasa pastatė jį prie lovos, įjungė į rozetę ir palaukė, kol viduje pradės vėsti.
Po to ji atsidarė brangaus prekybos centro pristatymo programėlę ir pateikė užsakymą.