Durų skambutis nuaidėjo apie pusę aštuntos vakaro. Nusibraukiau rankas į virtuvinį rankšluostį, priėjau prie durų, žvilgtelėjau pro akutę ir supratau, kad už jų stovinčios moters nepažįstu.
Laiptinėje laukė tamsiu paltu vilkinti moteris. Aukštakulniai, per petį permesta rankinė, tvarkingas manikiūras — atrodė taip, lyg būtų susiruošusi į dalykinį susitikimą. Tik tą susitikimą ji, regis, paskyrė pati sau.
– Rasa? – jos balsas skambėjo tvirtai, net kiek įsakmiai. – Aš Eglė. Mums reikia pasikalbėti.
Nieko neatsakiau. Už nugaros, kambaryje, girdėjosi animacinio filmuko garsai — Tomas prieš miegą žiūrėjo savo laidą. Virtuvėje tvyrojo grikių ir kotletų kvapas, buvo paprastas ketvirtadienio vakaras. Ir štai ant slenksčio atsirado moteris, kurią iki tol buvau mačiusi tik svetimoje socialinio tinklo paskyroje, nuotraukose.
– Aš dėl Andriaus, – pridūrė ji, tarsi vien šis vardas turėtų viską paaiškinti. – Įleiskite, prašau. Ne laiptinėje apie tokius dalykus kalbėti.
Galėjau durų neatidaryti. Turėjau tam visišką teisę. Tačiau viduje kažkas tyliai pakuždėjo: išklausyk. Gal pravers. Gal būtent šiandien.
Su Andriumi išsiskyrėme prieš dvejus metus. Oficialiai, per teismą, kaip ir priklauso — Tomui tada buvo penkeri, todėl teisėjas priteisė išlaikymą. Dvidešimt penkis procentus nuo atlyginimo. Maždaug šimtą penkiasdešimt keturis eurus per mėnesį. Ne turtai ir ne stebuklinga suma, bet jos pakakdavo būreliams, drabužiams ir tai sūnaus gyvenimo daliai, kurios Andrius, išsikraustęs iš namų, tarsi nebematė.
Pirmaisiais metais jis dar mokėjo. Kartais vėluodavo, bet pinigai ateidavo. Vėliau prasidėjo praleidimai. Vienas mėnuo, antras, paskui trečias iš eilės. Skambindavau — jis atsakydavo: „Greitai pervesiu.“ Rašydavau žinutes — perskaitydavo ir nutildavo. Kartą net susidariau lentelę: datos, sumos, praleisti mokėjimai. Nusiunčiau jam per susirašinėjimo programėlę. Perskaitė. Neparašė nė žodžio.
Per dvejus metus iš dvidešimt keturių mokėjimų sulaukiau vienuolikos. Trylika kartų sąskaita taip ir liko tuščia. Skaičiavau tiksliai — tai moku, toks mano darbas. Pirkimų specialistė iš esmės yra žmogus, kuris žino kiekvieno euro ir kiekvieno dokumento vertę. Susidarė apie tūkstantis aštuoni šimtai eurų. Būtent tiek Andrius buvo skolingas savo vaikui.
Prieš savaitę Tomas prakalbo apie kuprinę. Rugsėjį jis turėjo eiti į antrą klasę ir labai norėjo mėlynos, su raketa — tokią buvo matęs pas klasės draugą. Atsidariau užrašus telefone ir ėmiau dėlioti skaičius. Uniforma — keturiasdešimt eurų. Pratybos ir knygos — trisdešimt penki. Kanceliarinės priemonės — penkiolika. Kuprinė — penkiasdešimt. Dar pakaitinė avalynė, sportinė apranga, maišelis kūno kultūros pamokoms. Iš viso pasiruošimas mokyklai atsieidavo apie tris šimtus aštuoniasdešimt eurų. Tada man galutinai paaiškėjo: tie tūkstantis aštuoni šimtai nėra kažkoks abstraktus įsiskolinimas popieriuje. Tai beveik penki pasiruošimai mokyklai. Penki kartai, kai vaiką galima nuo galvos iki kojų suruošti rugsėjui. O Andrius per tą laiką nusipirko naują telefoną ir nė karto nepaklausė, kaip laikosi jo sūnus.
Tą patį vakarą iš stalčiaus išsitraukiau teismo įsakymą, atsisėdau prie stalo ir parašiau prašymą antstoliams. Pridėjau sąskaitos išrašą — kiekvieną pervedimą ir kiekvieną tuščią mėnesį. Šeštą dieną prašymas buvo priimtas. Vykdomoji byla pradėta per tris dienas.
Ir štai dabar mano tarpduryje stovėjo Eglė.
Pravėriau duris plačiau.
– Užeikite į virtuvę.
Ji įžengė vidun. Jos kvepalų aromatas — tirštas, saldokas — akimirksniu užpildė prieškambarį. Aukštakulniai sukaukšėjo per plyteles. Iš kambario Tomas šūktelėjo: „Mama, kas atėjo?“ – „Niekas, mažyli. Žiūrėk filmuką.“ Uždariau jo kambario duris ir nusekiau paskui Eglę.
Virtuvėje degė šviesa, ant viryklės vėso keptuvė su kotletais. Langas buvo pravertas, iš lauko skverbėsi vakaro vėsa ir šlapio asfalto kvapas. Viskas atrodė kaip įprastą vakarą. Neįprasta buvo tik viešnia.
Ant virtuvės stalo gulėjo segtuvas. Buvau jį pasidėjusi dar ryte — darbinis įprotis iš anksto susidėlioti dokumentus. Eglė į jį net neatkreipė dėmesio. Ji atsisėdo ant taburetės, pasidėjo rankinę ant kelių ir ėmė dairytis po virtuvę taip, lyg vertintų butą prieš pirkdama.
Aš tuo metu išsitraukiau telefoną iš kišenės ir pastačiau jį ant lentynėlės virš pjaustymo stalo. Ekraną atsukau į Eglę, telefoną atrėmiau į stiklainį su kruopomis, kad nenuvirstų, ir įjungiau įrašymą.
Savo namuose turiu teisę įrašinėti tai, kas vyksta. Tai taip pat žinojau — pasitikrinau dar praėjusią savaitę, kai nešiau prašymą. Rankos man nedrebėjo. Darbe nuolat deruosi su tiekėjais, kurie žiūrėdami į akis meluoja apie terminus ir kainas. Šita situacija, tiesą sakant, nebuvo labai kitokia.
– Arbatos? – paklausiau.
– Nereikia, – nukirto Eglė. Jos ilgi bordo spalvos nagai subarbeno į stalviršį. – Ilgai neužtruksiu.
Ji atsegė rankinę ir ištraukė perlenktą popieriaus lapą.
Eglė ištiesė lapą ir padėjo jį tiesiai priešais mane. Popierius buvo šiltas — matyt, kurį laiką gulėjo rankinėje, prisispaudęs prie kūno. Pasilenkiau arčiau. Viršuje puikavosi antraštė: „Pareiškimas dėl atsisakymo išieškoti vaiko išlaikymą“. Atspausdinta paprastu spausdintuvu, šriftas kiek kreivas, apačioje palikta tuščia eilutė parašui. Akivaizdu, kad ji šabloną parsisiuntė iš interneto — iš kokio nors puslapio, kuriame pusė dokumentų neturi jokios teisinės galios.
Tai supratau iš karto. Darbe kasdien matau sutartis — ir tikras, ir apsimestines. Šitas lapas buvo iš pastarųjų. Tačiau savo išvados garsiai neištariau.