Vietoj to tik nuleidau akis į popierių.
– Pasirašyk čia, – Eglė nagučiu bakstelėjo į tuščią eilutę lapo apačioje. – Ir mes daugiau tavęs netrukdysime.
Pakėliau galvą ir įdėmiai į ją pažvelgiau. Jai galėjo būti apie trisdešimt penkeri. Tvarkinga, pasitikinti savimi, akivaizdžiai pripratusi gauti tai, ko nori. Mano virtuvėje ji sėdėjo taip laisvai, lyg turėtų tam visą teisę. Tarsi ne ji būtų atėjusi prašyti, o aš būčiau jai kažką skolinga.
– Kam viso to reikia? – paklausiau.
Eglė atsitiesė, lyg tik to klausimo ir laukė.
– Paaiškinsiu. Mes su Andriumi planuojame normalų šeimos gyvenimą. Norime imti būsto paskolą, reikia pradinio įnašo. Trūksta keturių tūkstančių eurų. Jeigu tu atsisakytum išlaikymo, per pusantrų metų susitvarkytume. O dabar jis kas mėnesį perveda pinigus tau, ir mums viskas griūva.
Kas mėnesį.
Vos nesusijuokiau. Per dvejus metus – vienuolika pavedimų iš dvidešimt keturių. Štai ką ji vadina „kas mėnesį“? Įdomu, ar Andrius jai taip ir pristatė: esą moka tvarkingai, be vėlavimų? O gal ir sumą pagražino?
Ginčytis neskubėjau. Dar ne dabar. Susikryžiavau rankas ant krūtinės ir leidau jai kalbėti toliau.
– Tu juk dirbi, – tęsė Eglė. Į „tu“ ji perėjo taip lengvai, lyg būtume senos pažįstamos. – Pati susitvarkai. Vaikas aprengtas, apautas. Kam tau tie alimentai? Čia tik formalumas.
Formalumas.
Šimtas penkiasdešimt keturi eurai jai buvo formalumas. Galbūt jos pasaulyje tai ir smulkmena. O mano gyvenime tai buvo Tomo robotikos būrelis antradieniais. Tai buvo žieminė striukė, kurią nupirkau lapkritį. Tai buvo trys vizitai pas odontologą, nes vaikų dantys nelaukia, kol tėvas prisimins savo pareigas.
Eglė laukė mano atsakymo. Jos bordo spalvos nagai tyliai kaukšėjo į stalviršį – aštrūs, lygūs, tobulai nulakuoti. Jai viskas atrodė paprasta: padėk parašą, ir problema išnyks.
– O Andrius žino, kad jūs čia? – ramiai paklausiau.
Stojojosi tyla. Vos akimirkai, bet man jos pakako. Eglė pataisė ant kelių laikomą rankinę.
– Tai mūsų bendras sprendimas, – tarė ji.
– Jeigu bendras, tegul ateina pats. Atsisės čia, priešais mane, ir į akis pasakys: mano sūnus man nereikalingas, už jį mokėti nenoriu. Tada ir kalbėsimės.
Eglė prisimerkė. Tokio atsakymo ji, matyt, nesitikėjo. Ji atėjo pas pavargusią, tylią buvusią žmoną, kuri turėjo sutrikti, išsigąsti ir paklusti. Tik aš nei išsigandau, nei pasirašiau.
– Tu nesupranti, – jos balsas sukietėjo. – Jam ir taip nelengva. Jis plėšosi tarp jūsų. Tu iš jo tempi pinigus, o jis bando kurti naują gyvenimą.
Tempi pinigus.
Užkišau išsprūdusią plaukų sruogą už ausies ir nusisukau į viryklę. Įjungiau virdulį – ne todėl, kad labai norėjau arbatos. Man reikėjo kuo nors užimti rankas, nusukti veidą, neleisti jai pamatyti, kas jame atsispindi. Vanduo pradėjo ūžti, paskui užvirė. Įpyliau į puodelį, įmečiau mėtų pakelį ir laukiau, kol pritrauks. Žalsvas garas kilo aukštyn ir maišėsi su aštriu Eglės kvepalų kvapu. Arbata buvo karti – pamiršau įsidėti cukraus. Vis tiek išgėriau ją stovėdama prie lango, nugara jausdama jos žvilgsnį.
– Aš nieko netempiu, – pasakiau neatsisukdama. – Gaunu tai, ką priteisė teismas. Nei daugiau, nei mažiau.
– Teismas, teismas, – prunkštelėjo Eglė. – Pas jus viskas tik per teismus. Normalūs žmonės susitaria.
Grįžau prie stalo ir atsisėdau priešais ją. Tarp mūsų liko puodelis – dar karštas, garuojantis, lyg mažas, tylus liudininkas.
– Aš bandžiau tartis, – atsakiau. – Du kartus vien per šiuos metus. Pirmą kartą nusiunčiau jam aiškų paskaičiavimą: kiek skolingas ir už kuriuos mėnesius. Perskaitė. Neatrašė. Antrą kartą pasiūliau grafiką – po šimtą eurų per mėnesį prie einamųjų įmokų. Jis sutiko. O jau kitą mėnesį nepervedė nė cento.
Eglė nieko nesakė. Tik staigiai patraukė rankinės užtrauktuką – nervingai, per šiurkščiai.
– Gerai, – galiausiai ištarė. – Jeigu gražiuoju neišeina, paskambinsiu jam. Čia pat. Tegul pats tau pasako.
Ji išsitraukė telefoną ir susirado numerį. Aš stebėjau tylėdama. Tik akies krašteliu žvilgtelėjau į lentyną – mano telefonas gulėjo ten pat, o mažytė raudona įrašymo lemputė vos pastebimai mirksėjo.
Eglė paspaudė skambinimo mygtuką ir įjungė garsiakalbį.
Vienas signalas. Antras. Po trečio Andrius atsiliepė.
– Egle, kas yra?
Jo balsas užpildė virtuvę – šiurkštus, suirzęs, svetimas. Nebuvau jo girdėjusi daugiau kaip pusmetį. Paskutinį kartą skambinau priminti apie Tomo gimtadienį. Tada jis sumurmėjo „gerai“ ir daugiau neperskambino.
– Aš pas tavo buvusią, – garsiai, demonstratyviai pasakė Eglė. – Ji atsisako pasirašyti. Pakalbėk su ja.
Kitame laido gale trumpam stojo pauzė. Fone girdėjosi prislopintas televizoriaus burbėjimas.
– Egle, juk sakiau – susitvarkyk pati. Man jau atsibodo tos moteriškos rietenos.
Moteriškos rietenos.
Jo sūnus. Jo išlaikymas. Jo skola. O jis visa tai pavadino rietenomis. Stovėjau prie lango, abiem rankomis laikydama puodelį, ir tylėjau. Arbata jau buvo atvėsusi, bet puodelio nepaleidau – reikėjo už kažko laikytis.
– Andriau, ji nesupranta, – Eglė pakėlė balsą. – Paaiškink jai normaliai. Pasakyk, kad jūs taip sutarėte.
– Klausyk, tegul pasirašo. Man įgriso tie aiškinimaisi. Nori pinigų – tegul dirba. Aš pavargau.
Apie Tomą jis nepratarė nė žodžio.