Į tą grožio saloną užsirašiau visai netyčia. Mano įprasta kirpėja buvo išvažiavusi atostogų, o plaukų šaknys jau atrodė taip, kad dar dvi savaites laukti tiesiog nebegalėjau. Draugė atsiuntė numerį ir parašė:
– Nueik pas Astą. Kainos normalios, o rankas ji tikrai geras turi.
Asta pasirodė esanti maždaug keturiasdešimt penkerių moteris, labai kalbi, vikriais pirštais ir su įpročiu komentuoti viską, kas tik pasitaiko po akimis. Kol ji maišė dažus, aš naršiau telefone ir klausiausi tik viena ausimi. Įprastas kirpyklos fonas: viena klientė nusidažė per tamsiai, kita perlaikė dažus, trečia nori šviesiaplaukės įvaizdžio, nors jai kur kas labiau tiktų kaštoninis atspalvis.
Ir staiga Asta lyg tarp kitko tarė:
– Beje, tokio panašaus atspalvio kartą prašė viena mano nuolatinė klientė. Petrauskienė. Graži moteris, labai prisižiūrinti. Iš karto matyti, kad savimi rūpinasi.
Petrauskienė – mano vyro pavardė. Ir mano pavardė po santuokos.
Aš net nesukrutėjau. Bent jau man pasirodė, kad veidas taip pat neišdavė nė menkiausios reakcijos. Tik nustojau braukti telefono ekraną ir pakėliau akis į veidrodyje atsispindinčią Astą.
– Petrauskienė? – perklausiau kiek įmanydama ramesniu balsu.
– Taip. Inesa Petrauskienė. Jūs ją pažįstate?
Inesa. Ne Rasa. Vadinasi, ne aš.
Mano vardas – Rasa Petrauskienė. Mano vyras – Tomas Petrauskas. Jokios Inesos mūsų šeimoje nėra. Nei sesers, nei pusseserės, nei tetos, nei bendradarbės tokia pavarde. O Petrauskas mūsų mieste tikrai nėra tokia pavardė, kurią sutiktum ant kiekvieno kampo.
– Ne, – atsakiau. – Tiesiog pavardė girdėta. O ji seniai pas jus lankosi?
Asta, kaip dažnai nutinka su plepiais meistrais, ėmė garsiai dėlioti prisiminimus. Pasakė, kad Inesa ateina jau senokai, beveik dvejus metus. Kartais užsuka prieš savaitgalį susišukuoti. Kažkada, kalbėdama apie nieką, minėjo Upės gatvę ir vyro dovanotą abonementą į SPA.
Upės gatvėje.
Mes su Tomu gyvename Liepų gatvėje.
Dar keturiasdešimt minučių išsėdėjau kėdėje. Asta dažė man šaknis, o aš žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje ir galvojau visai ne apie plaukus.
Dveji metai. Jeigu Inesa Petrauskienė į šį saloną vaikšto jau dvejus metus, vadinasi, tą pavardę ji nešioja ne nuo vakar. Mano vyro pavardę.
Kai Asta baigė darbą, sumokėjau, palikau arbatpinigių ir išėjau į lauką. Buvo spalis, oras vėsus, drėgnas. Prisėdau ant suoliuko prie vaistinės ir paskambinau ne vyrui.
Paskambinau Linai.
Lina dirbo buhalterijoje ir visada žinojo, pas ką kreiptis, kai reikia spręsti tokius klausimus.
– Lina, man reikia teisininko. Ne skyryboms. Bent kol kas. Tiesiog pasikalbėti.
Ji neklausinėjo. Po trijų minučių atsiuntė telefono numerį.
Namo iš karto nevažiavau. Užėjau į kavinę, užsisakiau arbatos ir vėl atsiverčiau telefoną. Bandžiau susidėlioti, ką apskritai galima patikrinti nekeliant skandalo ir neįtraukiant Tomo. Pirmiausia prisijungiau prie elektroninių valdžios paslaugų.
Mūsų butas buvo pirktas santuokoje, tačiau dokumentuose įregistruotas Tomo vardu. Paskolą baigėme mokėti prieš dvejus metus, aš taip pat buvau bendraskolė. Po paskolos uždarymo nieko nekeitėme – nei dalių nusistatėme, nei papildomų susitarimų pasirašėme. Pagal dokumentus butas priklausė jam. Pagal įstatymą – buvo mūsų bendras santuokinis turtas. Bet aš puikiai supratau, kaip greitai tas „mūsų“ gali pavirsti kieno nors kito, jeigu laiku nežiūrėsi, kas vyksta.
Automobilis taip pat buvo registruotas Tomo vardu. Sodyba – jo motinos, Elenos, vardu. Aš turėjau savo atlyginimo kortelę, jis – savo. Bendros sąskaitos neturėjome. Kiekvieną mėnesį Tomas pervesdavo man nustatytą sumą maistui ir buities išlaidoms. Ką jis darydavo su likusiais pinigais, niekada nekontroliavau. Jo sąskaitų išrašų netikrinau. Pasitikėjau.
Tą akimirką žodis „pasitikėjau“ mano galvoje nuskambėjo taip svetimai, lyg būtų ne iš mano gyvenimo.
Kitą dieną paskambinau teisininkei. Eglė ramiai išklausė, nė karto nepertraukdama. Paskui uždavė tris klausimus, kurių pati sau turbūt nebūčiau sugalvojusi užduoti.
– Rasa, ar turite vaikų?
– Dukrą. Ugnę. Jai vienuolika.
– Butas įgytas santuokoje, paskola išmokėta, dalys neišskirtos?
– Taip.
– Ar žinote, ar vyras per pastaruosius metus nebuvo pasirašęs kokių nors įgaliojimų, paskolų, laidavimų? Gal buvo didesnių pavedimų?
Aš nežinojau. Iš tikrųjų aš visiškai nieko nežinojau apie jo finansus, išskyrus tą sumą, kurią jis kas mėnesį pervesdavo man. Ir ta suma per ketverius metus nė karto nepasikeitė.
Eglė liepė man padaryti tris dalykus.
Pirma – užsisakyti Nekilnojamojo turto registro išrašą apie butą. Tiesiog tam, kad įsitikinčiau, jog butas vis dar ten, kur turi būti, ir kad nėra jokių apribojimų, įkeitimų ar kitų netikėtumų. Tai buvo galima padaryti per Registrų centrą arba elektronines paslaugas.
Antra – pasitikrinti savo kredito istoriją ir įsitikinti, ar mano vardu nėra kokių nors laidavimų, paskolinių įsipareigojimų ar užklausų, apie kurias galėjau nežinoti.
Trečia – nedaryti staigių judesių. Nerėkti. Nepulti su kaltinimais. Neišeiti iš namų. Kol neturiu faktų, turiu tik pavardę, kurią ištarė kirpėja. Tai dar ne įrodymas. Tai tik signalas.
Aš jos paklausiau.
Registro išrašą užsisakiau tą pačią dieną. Kredito istorijos ataskaitą taip pat pateikiau per elektroninę sistemą. Abu atsakymai atėjo per parą.
Butas buvo vietoje. Jokių apribojimų nebuvo. Nei dovanojimo, nei pardavimo, nei įkeitimo – nieko. Akimirkai palengvėjo, bet tas palengvėjimas truko labai trumpai.
Nes mano kredito istorijoje atsirado įrašas apie užklausą. Vienas bankas tikrino mano duomenis prieš keturis mėnesius. Į tą banką aš niekada nesikreipiau.
Eglė paaiškino, kad vien tokia užklausa dar nebūtinai reiškia tai, kas pirmiausia šauna į galvą.