Ne visada tokie dalykai reiškia tai, ką žmogus iškart įsivaizduoja. Tai galėjo būti automatinis vertinimas, pirminė patikra pagal kokią nors užklausą ar net paprasčiausia sistemos klaida. Vis dėlto Eglė patarė paskambinti į banką ir paprašyti paaiškinimo.
Taip ir padariau. Atsiliepusi darbuotoja ilgai kažką tikrino, vis prašė palaukti, o paskui labai mandagiu balsu pasakė, kad prieš keturis mėnesius mano vardu buvo pateikta paraiška vartojimo paskolai. Ji buvo atmesta, nes nepakako pajamų patvirtinimo. Bet pati paraiška egzistavo.
Aš jokios paskolos neprašiau.
Pirštai staiga atšalo. Ne todėl, kad išgirdau baisią sumą. Ji nebuvo milžiniška — apie du tūkstančius eurų. Mane išgąsdino visai kas kita: kažkas pasinaudojo mano duomenimis. Pasas visada gulėjo namuose, miegamojo komodos stalčiuje. Prie jo galėjome prieiti tik du žmonės — aš ir Tomas.
Vakare grįžau namo. Ugnė savo kambaryje ruošė pamokas. Tomas sėdėjo virtuvėje, valgė pašildytą grikių košę su kotletu, o televizorius fone burzgė žinias.
– Kaip kirpykloje? – paklausė jis net neatsisukdamas.
– Gerai. Dar ir nusidažiau plaukus.
Jis tik linktelėjo. Aš užkaičiau virdulį ir įsmeigiau žvilgsnį į jo pakaušį. Trylika metų santuokos. Tą pakaušį, ausų liniją, jo įprotį valgyti neatitraukiant akių nuo ekrano pažinojau beveik iki menkiausios smulkmenos.
Nieko jo neklausiau. Dar ne.
Kitą dieną pati nuvykau į tą banką. Su pasu. Paprašiau iškelti informaciją apie paraišką, nes joje buvo panaudoti mano asmens duomenys. Darbuotojai pasakiau, kad galbūt kažkas mėgino sudaryti finansinį įsipareigojimą be mano žinios. Iš pradžių ji dvejojo, bet kai užsiminiau apie galimą neteisėtą asmens duomenų panaudojimą, vis dėlto parodė paraiškos informaciją.
Paraiška buvo užpildyta internetu. Kontaktinis telefono numeris — ne mano. Jo neatpažinau. Tačiau gyvenamosios vietos adresas, paso duomenys, darbovietė — viskas buvo mano. Be klaidų. Tiksliai. Per daug tiksliai.
Tokios informacijos internete šiaip sau nerasi. Darbovietę, pareigas, stažą galėjo žinoti tik tas, kas matė mano pajamų pažymą. Tokią pažymą buvau išsiėmusi prieš aštuonis mėnesius, kai svarstėme refinansuoti Tomo automobilio paskolą. Dokumentas liko namuose. Tame pačiame komodos stalčiuje.
Vakare, kai Ugnė jau miegojo, atidariau stalčių. Pasas buvo savo vietoje. Pajamų pažymos nebebuvo.
Panikos nebuvo. Buvo kažkas šaltesnio ir tylesnio. Lyg mano įprastas gyvenimas būtų vos pastebimai pasislinkęs į šoną, o aš jau spėjau pajusti tą plyšį.
Nufotografavau stalčiaus turinį. Kam — pati iki galo nežinojau. Eglė buvo sakiusi fiksuoti viską, kas atrodo keista. Aš jos paklausiau.
Trečią dieną nusprendžiau patikrinti telefono numerį, nurodytą banko paraiškoje. Skambinti neketinau. Tiesiog suvedžiau jį į paiešką. Nieko. Tada įvedžiau į susirašinėjimo programėlę. Profilio nuotraukoje — rožinis apskritimas, jokio veido. Vardas trumpas: Inesa.
Inesa Petrauskienė. Ta pati, kuri pas Astą užsuka kas tris savaites. Ta, kuri gyvena Paupio gatvėje. Ta, kuriai vyras dovanoja SPA abonementus.
Ir ta, kurios numeris buvo įrašytas paraiškoje mano vardu. Galbūt ji pati pildė dokumentus, gal tik naudojosi tuo numeriu, tačiau man to pakako, kad abejonės imtų tirpti.
Tomui neskambinau. Paskambinau Eglei.
– Egle, turiu faktų. Ką man dabar daryti?
Ji išklausė iki galo ir tik tada atsakė:
– Rasa, paraiška atmesta, pinigai neišmokėti. Teisiškai tiesioginės žalos kol kas nėra. Bet bandymas paimti paskolą pasinaudojant svetimais duomenimis yra sukčiavimas. Jūs turite teisę kreiptis į policiją. Klausimas tik toks: ar norite tai padaryti dabar, ar pirmiausia pasikalbėti su vyru?
Aš galvojau visą parą.
Ugnė ėjo į mokyklą, Tomas važiavo į darbą, aš viriau vakarienę, tikrinau namų darbus, skalbiau uniformą, skambinau mamai. Viskas atrodė taip pat kaip visada. Lyg nieko nebūtų nutikę. Tačiau viduje jau buvo pasikeitę absoliučiai viskas.
Galvojau ne apie Inesą. Galvojau apie pažymą. Apie tai, kad Tomas paėmė mano pajamų dokumentą ir perdavė jį kitai moteriai. Moteriai, kuri mėgino mano vardu gauti paskolą.
Čia jau nebebuvo vien neištikimybės istorija. Jis įleido svetimą žmogų į mano dokumentus, į mano finansus ir į mano gyvenimą.
Ketvirtą dieną namo parėjau anksčiau nei įprastai. Ugnė dar buvo mokykloje. Tomas — darbe. Turėjau maždaug valandą.
Po jo daiktus nesiknaisiojau. Atsisėdau prie bendro nešiojamojo kompiuterio, kuris stovėjo ant virtuvės stalo. Tomas, kaip tyčia arba kaip visada, buvo palikęs atidarytą elektroninį paštą ir banko pranešimus. Paieškos laukelyje įvedžiau „Inesa“.
Laiškų neradau. Užtat pašto dėžutėje buvo banko pranešimai. Per paskutinį mėnesį — trys pervedimai į tą patį numerį, kuris sutapo su paraiškoje nurodytu kontaktu. Po šimtą penkiasdešimt eurų kiekvienas. Iš viso — keturi šimtai penkiasdešimt eurų.
Keturi šimtai penkiasdešimt eurų — lygiai tiek pat jis kas mėnesį pervesdavo man maistui ir buičiai.
Padariau ekrano nuotraukas. Persiunčiau jas sau į paštą. Uždariau kompiuterį.
Keista, bet rankos nedrebėjo. Išgėriau stiklinę vandens ir trečią kartą paskambinau Eglei.
– Egle, aš pasiruošusi kalbėtis su vyru. Bet pirmiausia turiu žinoti vieną dalyką: ką galiu prarasti, jeigu jis nuspręs veikti pirmas?
Ji atsakė ramiai, dalykiškai, be jokios nereikalingos užuojautos.
Butas, pasak jos, laikomas santuokoje įgytu turtu.