Ji pakėlė akis į Tomą ir paklausė ramiai, be jokio spaudimo balse:
– Tomai, ar sutinkate pateikti išsamias visų sąskaitų išklotines už pastaruosius dvejus metus?
Jis linktelėjo. Greičiausiai jau buvo supratęs, kad išsisukinėti nebėra kur.
Kitos dvi savaitės man buvo vienos sunkiausių gyvenime. Ne todėl, kad namuose aidėjo riksmai. Priešingai – tylos buvo per daug. Ugnė beveik nieko nepastebėjo, ir dėl to ta ramybė slėgė dar labiau.
Mes nesibarėme. Nebuvo daužomų durų, piktų žodžių, demonstratyvių išėjimų. Ir vis dėlto nuo to nepalengvėjo. Gyvenome tame pačiame bute, sėdėdavome prie to paties stalo, paeiliui vesdavome Ugnę į mokyklą. Tik tarp mūsų jau stovėjo nematoma siena – iš banko išrašų, ekrano nuotraukų ir skaičių.
Tomas atnešė dokumentus. Visus. Atlyginimo sąskaitos išklotinę, taupomąją sąskaitą, kortelę, kuria atsiskaitydavo internetu. Pagaliau pamačiau ne nuotrupas, o visą vaizdą.
Per pusantrų metų Inesai jis buvo pervedęs maždaug šešis tūkstančius eurų. Be to, mokėjo už jos buto nuomą Upės gatvėje – po du šimtus penkiasdešimt eurų kas mėnesį. Per tą patį laiką susidarė dar apie tris tūkstančius. Iš viso – beveik devyni tūkstančiai eurų.
Neverkiau. Tiesiog žiūrėjau į tuos skaičius ir prisiminiau mūsų vonios kambarį, kurį jis trejus metus žadėjo sutvarkyti „šiek tiek vėliau“.
Eglė parengė susitarimą. Jame Tomas įsipareigojo keliems konkretiems dalykams.
Pirmiausia – per keturis mėnesius pervesti tris tūkstančius eurų į atskirą sąskaitą, atidarytą mano vardu. Tai buvo maždaug pusė sumos, kurią jis išleido. Ne atlygis už skausmą. Ne bandymas nupirkti atleidimą. Tik šeimos pinigų, panaudotų man nežinant, grąžinimas.
Antra – suteikti man galimybę matyti informaciją apie visas sąskaitas. Ne slaptažodžius. Ne teisę tikrinti kiekvieną čekį ar kiekvieną kavos puodelį. Tiesiog mėnesines išklotines, kurias galėčiau peržiūrėti.
Trečia – per šešis mėnesius notariškai įforminti mano ir Ugnės dalis bute.
Ketvirta – visiškai nutraukti bet kokį bendravimą su Inesa. Be išimčių, be „tik darbo reikalais“, be paslėptų susirašinėjimų.
Penkta – kreiptis į policiją dėl Inesos bandymo paimti paskolą pasinaudojus mano duomenimis. Nes būtent Tomas jai buvo perdavęs mano dokumentus.
Šį paskutinį punktą jis pasirašinėjo ilgiausiai. Prie pareiškimo sėdėjo tylėdamas, lyg tik tada iki galo suprato, kad visko atgal nebeatsuksi.
Pareiškimą jis vis dėlto parašė. Policijoje jį priėmė ir užregistravo. Po savaitės paskambino pareigūnas, pasakė, kad Inesa buvo apklausta, iš jos paimtas paaiškinimas, taip pat ji įspėta dėl pasekmių, jei dar kartą bandytų ką nors įforminti svetimais duomenimis. Ikiteisminio tyrimo nepradėjo – žalos nebuvo, paskola neišduota. Tačiau pats faktas liko užfiksuotas.
Tomas pradėjo grąžinti pinigus. Pirmuosius septynis šimtus penkiasdešimt eurų pervedė po dviejų savaičių. Į mano sąskaitą, kaip ir buvo numatyta susitarime.
Su Ugne pasikalbėjau atskirai. Ne apie neištikimybę. Ne apie Inesą. Vienuolika metų – ne tas amžius tokioms detalėms.
– Ugne, mums su tėčiu dabar nelengvas laikas, – pasakiau kuo ramiau. – Sprendžiame suaugusiųjų reikalus. Tu dėl nieko nekalta. Mes abu tave mylime. Jei tau bus neramu arba norėsi pasikalbėti, visada gali ateiti pas mane.
Ji linktelėjo. Kurį laiką tylėjo, paskui paklausė:
– Jūs skirsitės?
Nemelavau.
– Kol kas nežinau. Bet kad ir kas nutiktų, tu turėsi namus, mokyklą ir abu tėvus.
Ugnė mane apkabino. Stipriai, ilgai, nieko nesakydama. Paskui nuėjo į savo kambarį ir įsijungė muziką.
Praėjo trys mėnesiai.
Iš trijų tūkstančių eurų Tomas buvo grąžinęs du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt. Likusi suma turėjo būti pervesta pagal grafiką. Dokumentai dėl buto dalių jau buvo pas notarą. Inesa dingo iš jo telefono, iš banko pavedimų, iš mūsų gyvenimo. Aš tikrinau. Ne todėl, kad troškau jį kankinti. Tiesiog kitaip nebemokėjau.
Mes nesusitaikėme. Bet ir neišsiskyrėme. Gyvenome būsenoje, kuriai, regis, nėra vieno paprasto žodžio.
Tomas tapo tylesnis. Grįžta namo laiku. Šeštadieniais gamina vakarienę. Veža Ugnę į plaukimą. Neperka man gėlių ir nebando kaltės užglaistyti dovanomis. Aš jų vis tiek nepriimčiau.
Kartais vakare, kai Ugnė jau miega, mes sėdime virtuvėje. Tylime. Geriame arbatą. Kiekvienas būname užsidaręs savo mintyse.
Vieną vakarą jis pasakė:
– Aš nežinau, kaip tai ištaisyti.
Atsakiau:
– Ne žodžiais. Laiku.
Iki šiol nežinau, kaip tiksliai pavadinti tai, kas tarp mūsų liko. Mes oficialiai neišsiskyrėme, bet šeima tokia, kokia buvome anksčiau, jau nebuvome.
Užtat bent atsirado tvarka. Dalių įforminimas pajudėjo. Pinigai grįžta. Pareiškimas policijoje užregistruotas. Ugnė eina į mokyklą ir negirdi riksmų už sienos. Aš žinau, kiek uždirba mano vyras ir kur nukeliauja kiekvienas euras.
Ir dar supratau vieną paprastą dalyką. Pažymų, pasų ir kitų svarbių dokumentų negalima laikyti ten, kur kitas žmogus gali prieiti neatsiklausęs. Pasitikėjimas nereiškia, kad atsargumas tampa nereikalingas.
Jeigu kada nors pajusi, kad kažkas nesueina, geriau pirmiausia ramiai išsiaiškinti. Sąskaitų išrašai, kredito istorija, teisininko konsultacija – tai ne sekimas. Tai būdas nelikti vėliau su svetimomis skolomis ir savo ašaromis.
Pas Astą daugiau nebegrįžau. Ji gera meistrė, rankos tikrai auksinės. Bet kai pagalvoju apie ją, prisimenu ne kirpimą. Prisimenu, kaip viena netyčia išgirsta pavardė apvertė mano gyvenimą. Ir kaip svarbu tą akimirką buvo ne pradėti šaukti, o tiesiog atsisėsti ir pagalvoti.