Į tą grožio saloną užsirašiau visai netyčia. Mano nuolatinė kirpėja buvo išvažiavusi atostogų, o ataugusios šaknys jau taip badė akis, kad dar dvi savaites laukti atrodė neįmanoma. Draugė atsiuntė telefono numerį ir parašė:
– Nueik pas Liną. Kainos pas ją normalios, o rankos tikrai geros.
Lina pasirodė esanti maždaug keturiasdešimt penkerių metų moteris – šneki, judriais pirštais ir įpročiu garsiai aptarinėti viską, kas tik šauna į galvą. Kol ji maišė dažus, aš naršiau telefone ir klausiau tik puse ausies. Įprastas salono fonas: viena klientė nusidažė per tamsiai, kita per ilgai palaikė dažus, trečia nori blondinės atspalvio, nors jai kur kas labiau tiktų kaštoninė.
Ir tada Lina lyg tarp kitko tarė:
– Beje, viena mano pastovi klientė visai neseniai tokio atspalvio prašė. Kazlauskienė. Graži moteris, tvarkinga, matosi, kad savimi rūpinasi.
Kazlauskienė – mano vyro pavardė. Ir mano, po santuokos.
Aš net nesukrutėjau. Bent jau man atrodė, kad veidas neišdavė nieko. Tik nustojau braukti ekraną pirštu ir pakėliau akis į Liną veidrodyje.
– Kazlauskienė? – perklausiau kiek įmanoma ramesniu balsu.
– Taip. Justina Kazlauskienė. Jūs pažįstamos?
Justina. Ne Eglė. Vadinasi, ne aš.
Mano vardas – Eglė Kazlauskienė. Mano vyras – Tomas Kazlauskas. Jokios Justinos mūsų šeimoje nėra. Nei sesers, nei pusseserės, nei tolimesnės giminaitės, nei kolegės su tokia pavarde. Kazlauskas mūsų mieste nėra tokia jau dažna pavardė, kad galėčiau lengvai numoti ranka.
– Ne, – pasakiau. – Tiesiog pavardė pasirodė girdėta. O ji seniai pas jus lankosi?
Lina, kaip neretai nutinka labai kalbioms meistrėms, ėmė prisiminti garsiai. Pasakė, kad Justina pas ją vaikšto jau senokai, beveik dvejus metus. Kartais užsuka prieš savaitgalį susišukuoti. Kartą, lyg tarp kitko, buvo paminėjusi Upės gatvę ir vyro padovanotą abonementą į SPA.
Upės gatvėje. O mes su Tomu gyvename Savanorių prospekte.
Kėdėje prasėdėjau dar apie keturiasdešimt minučių. Lina dažė man šaknis, o aš žiūrėjau į savo atspindį ir galvojau visai ne apie plaukus.
Dveji metai. Jeigu Justina Kazlauskienė čia lankosi jau dvejus metus, vadinasi, tą pavardę ji nešioja ne nuo vakar. Mano vyro pavardę.
Kai Lina baigė darbą, atsiskaičiau, palikau arbatpinigių ir išėjau į lauką. Buvo spalis, oras žvarbokas. Atsisėdau ant suoliuko prie vaistinės ir paskambinau ne vyrui.
Paskambinau Astai.
Asta dirbo buhalterijoje ir visada žinojo, į ką kreiptis, kai reikėdavo kokio nors rimtesnio patarimo.
– Asta, man reikia teisininko. Ne skyryboms. Kol kas tik pasikalbėti.
Ji neklausinėjo. Po trijų minučių jau turėjau numerį.
Namo iš karto nevažiavau. Užėjau į kavinę, užsisakiau arbatos ir vėl atsirakinau telefoną. Bandžiau susidėlioti galvoje, ką apskritai įmanoma patikrinti be triukšmo ir be pokalbio su vyru. Pirmiausia prisijungiau prie Elektroninių valdžios vartų.
Mūsų butas pirktas santuokoje, tačiau registruotas Tomo vardu. Paskolą išmokėjome prieš dvejus metus, aš taip pat buvau bendraskolė. Kai įsipareigojimai baigėsi, nieko papildomai netvarkėme – nei dalių išskyrimo, nei kokių nors papildomų susitarimų. Dokumentuose butas priklausė jam. Pagal įstatymą – mums abiem kaip bendras santuokinis turtas. Vis dėlto aš puikiai supratau, kaip greitai tas „mūsų“ gali tapti dar kieno nors, jei žmogus užmiega ant laurų.
Automobilis taip pat buvo registruotas Tomo vardu. Sodyba – jo motinos, Elenos, vardu. Aš turėjau savo atlyginimo kortelę, jis – savo. Bendros sąskaitos neturėjome. Kiekvieną mėnesį Tomas pervesdavo man nustatytą sumą maistui ir namų reikalams. Kur dingdavo likę jo pinigai, niekada nesiaiškinau. Sąskaitų išrašų netikrinau. Pasitikėjau.
Tą akimirką žodis „pasitikėjau“ mano galvoje nuskambėjo taip, lyg būtų iš visai svetimos istorijos.
Kitą dieną paskambinau teisininkei. Moteris, vardu Rasa, išklausė manęs nė karto nepertraukdama. Tada uždavė tris klausimus, kurių pati sau net nebūčiau sugalvojusi užduoti.
– Egle, ar turite vaikų?
– Dukrą. Ugnę. Jai vienuolika.
– Butas laikomas bendru sutuoktinių turtu, paskola jau išmokėta, dalys oficialiai neišskirtos?
– Taip.
– Ar žinote, ar jūsų vyras per pastaruosius metus nebuvo išdavęs kokių nors įgaliojimų, neėmė paskolų, netapo laiduotoju? Ar nebuvo didelių pinigų pervedimų?
Aš nežinojau. Apskritai nieko nežinojau apie jo finansus, išskyrus tą sumą, kurią jis kas mėnesį pervesdavo man. Ir ta suma per ketverius metus nė karto nepasikeitė.
Rasa man liepė padaryti tris dalykus.
Pirmiausia – užsisakyti Nekilnojamojo turto registro išrašą apie butą. Vien tam, kad įsitikinčiau, jog su juo viskas tvarkoje ir nėra jokių apribojimų ar įkeitimų. Tai buvo galima padaryti per Registrų centrą arba elektroniniu būdu.
Antra – pasitikrinti, ar mano vardu nėra kokių nors laidavimų, paskolinių įsipareigojimų ar kitų finansinių ryšių, apie kuriuos galėjau nežinoti. Tam reikėjo kredito istorijos.
Trečia – nedaryti jokių staigių judesių. Nerėkti. Nekelti pretenzijų. Neišeiti iš namų. Kol neturiu faktų, turiu tik pavardę, kurią ištarė kirpėja. Tai nėra įrodymas. Tai tik signalas.
Aš jos paklausiau.
Registro išrašą užsisakiau tą pačią dieną. Kredito istorijos duomenis taip pat pateikiau užklausai internetu. Abu atsakymai atėjo per parą.
Su butu viskas buvo vietoje. Jokių apribojimų. Jokio dovanojimo, pardavimo, įkeitimo ar arešto. Iškvėpiau. Bet palengvėjimas truko neilgai.
Nes mano kredito istorijoje atsirado įrašas apie užklausą. Vienas bankas prieš keturis mėnesius tikrino mano duomenis. Į tą banką aš niekada nesikreipiau.
Rasa paaiškino: toks patikrinimas dar nebūtinai reiškia tai, kas pirmiausia šauna į galvą.