Tai galėjo būti paprastas preliminarus vertinimas, automatinė patikra pagal kažkieno užpildytą formą ar net sistemos klaida. Vis dėlto Rasa patarė nesėdėti sudėjus rankų ir paskambinti į tą banką.
Paskambinau. Atsiliepusi darbuotoja ilgai kažką tikrino, prašė palaukti, kelis kartus atsiprašė, o galiausiai mandagiu balsu pranešė, kad prieš keturis mėnesius buvo registruota paraiška vartojimo kreditui gauti. Mano vardu. Sprendimas buvo neigiamas, nes nepakako pajamų patvirtinimo. Tačiau pati paraiška egzistavo.
Aš jokio kredito neprašiau.
Pirštai akimirksniu atšalo. Ne dėl sumos. Ji nebuvo milžiniška — apie du tūkstančius eurų. Mane išgąsdino visai kas kita: kažkas pasinaudojo mano asmens duomenimis. Pasas visada gulėdavo namuose, miegamojo komodos stalčiuje. Prie jo realiai galėjome prieiti tik du žmonės: aš ir Tomas.
Vakare grįžau namo. Ugnė savo kambaryje ruošė pamokas. Tomas sėdėjo virtuvėje, valgė pašildytus grikius su kotletu, o televizorius fone burbėjo vakaro žinias.
— Kaip kirpykla? — paklausė jis net neatsisukdamas.
— Gerai. Dar ir nusidažiau plaukus.
Jis tik linktelėjo. Užkaičiau virdulį ir įsmeigiau žvilgsnį jam į pakaušį. Trylika metų santuokos. Tą pakaušį, ausų linkį, įprotį valgyti neatplėšiant akių nuo ekrano pažinojau beveik mintinai.
Tą vakarą nieko neklausiau. Dar ne.
Kitą dieną pati nuvažiavau į banko skyrių. Pasiėmiau pasą. Paprašiau iškelti informaciją apie paraišką, nes duomenys buvo mano, ir paaiškinau darbuotojai, kad, tikėtina, kažkas bandė pateikti prašymą be mano žinios. Iš pradžių ji nenoriai dairėsi į ekraną, kalbėjo bendromis frazėmis, tačiau kai paminėjau galimą neteisėtą asmens duomenų panaudojimą, vis dėlto parodė paraiškos informaciją.
Prašymas buvo pateiktas internetu. Kontaktiniu telefonu nurodytas numeris man nepriklausė. Jo neatpažinau. Tačiau gyvenamosios vietos adresas, paso duomenys, darbovietė — viskas buvo mano. Be klaidų. Tikslu iki smulkmenų.
Tokios informacijos šiaip sau internete nerasi. Darbo vietą, pareigas, stažą galėjo žinoti tik tas, kas matė mano pažymą apie pajamas. Tokią pažymą buvau išsiėmusi prieš aštuonis mėnesius, kai svarstėme refinansuoti Tomo automobilio paskolą. Dokumentas liko namuose, tame pačiame komodos stalčiuje.
Vakare, kai Ugnė užmigo, tyliai atidariau stalčių. Pasas buvo vietoje. Pajamų pažymos — ne.
Panika neatėjo. Buvo kažkas šaltesnio ir sunkesnio: tarsi mano įprastas gyvenimas būtų vos vos pasislinkęs į šoną, ir aš jau pajutau tą slystelėjimą.
Nufotografavau stalčiaus turinį. Kodėl — pati iki galo nežinojau. Rasa buvo sakiusi fiksuoti viską, kas atrodo keista. Aš taip ir padariau.
Trečią dieną nusprendžiau patikrinti telefono numerį, kuris buvo įrašytas banko paraiškoje. Skambinti neketinau. Tiesiog suvedžiau jį į paiešką. Nieko. Tada įrašiau į susirašinėjimo programėlę. Profilio nuotraukoje — rausvas apskritimas, jokio veido. Vardas trumpas: Kristi.
Justina Kazlauskienė. Ta pati, kuri pas Liną ateidavo kas tris savaites. Ta pati, kuri gyveno Upės gatvėje. Ta, kuriai vyras dovanodavo SPA abonementus.
Ir ta, kurios numeris buvo nurodytas kredito paraiškoje mano vardu. Galbūt ji pati ją ir pateikė. O gal tik naudojosi tuo numeriu. Bet man jau pakako ir šito, kad abejonė nustotų atrodyti kaip fantazija.
Tomui neskambinau. Paskambinau Rasai.
— Rasa, aš jau turiu ne nuojautas, o faktus. Ką man dabar daryti?
Ji išklausė iki galo, nepertraukdama nė karto. Tada ramiai pasakė:
— Egle, paraiška buvo atmesta. Pinigai neišmokėti. Teisiškai žala kol kas neatsirado. Tačiau bandymas gauti kreditą pasinaudojant kito žmogaus duomenimis yra sukčiavimas. Jūs turite teisę kreiptis į policiją. Tik klausimas kitas: ar norite tai padaryti iš karto, ar pirmiausia kalbėsitės su vyru?
Aš galvojau visą parą.
Ugnė ėjo į mokyklą, Tomas važinėjo į darbą, aš viriau vakarienę, tikrinau namų darbus, skalbiau uniformą, skambinau mamai. Iš išorės gyvenimas atrodė toks pats. Lyg nieko nebūtų nutikę. Tik manyje viskas jau buvo persidėlioję į kitas vietas.
Galvojau ne apie Justiną. Vis grįždavau prie tos pažymos. Prie minties, kad Tomas paėmė mano pajamų dokumentą ir perdavė jį kitai moteriai. Moteriai, kuri bandė mano vardu pasiimti paskolą.
Tai jau nebebuvo vien apie romaną. Čia buvo apie tai, kad jis įleido svetimą žmogų į mano dokumentus, į mano saugumą ir į mano gyvenimą.
Ketvirtą dieną namo grįžau anksčiau nei įprastai. Ugnė dar buvo mokykloje. Tomas — darbe. Turėjau maždaug valandą.
Po jo daiktus nesiknaisiojau. Atsisėdau prie bendro nešiojamojo kompiuterio, kuris stovėjo ant virtuvės stalo. Tomas — nežinia, iš neatsargumo ar iš įpročio — buvo palikęs atidarytą el. paštą ir banko pranešimus. Paieškoje įvedžiau „Justina“.
Laiškų neradau. Užtat pašto dėžutėje buvo banko pranešimai. Per paskutinį mėnesį — trys pervedimai į tą patį numerį, kuris buvo įrašytas kredito paraiškoje. Po šimtą penkiasdešimt eurų kiekvienas. Iš viso keturi šimtai penkiasdešimt eurų.
Keturi šimtai penkiasdešimt — lygiai tiek Tomas kas mėnesį pervesdavo man maistui ir namų išlaidoms.
Padariau ekrano nuotraukas. Persiunčiau jas sau į paštą. Uždariau kompiuterį.
Keisčiausia, kad rankos nedrebėjo. Išgėriau stiklinę vandens ir trečią kartą paskambinau Rasai.
— Rasa, aš pasiruošusi kalbėtis su vyru. Bet pirmiausia turiu žinoti: ką galiu prarasti, jeigu jis nuspręs veikti pirmas?
Ji atsakė aiškiai, dalykiškai, be jokio gailesčio balse.
Pirmiausia ji paminėjo butą: tai buvo santuokoje įgytas bendras turtas.