Skyrybų metu jis būtų dalijamas perpus arba, jei teismas matytų pagrindą, atsižvelgiant į vaiko interesus. Tačiau jeigu Tomas sugalvotų butą parduoti, perleisti ar padovanoti kam nors kitam, be mano notarinio sutikimo jis to padaryti neturėtų teisės. Net jei sandoris kažkaip įvyktų, jį vėliau būtų galima ginčyti. Vis dėlto Rasa patarė nelaukti ir apsidrausti iš anksto.
— Registrų centre pateikite prašymą, kad su jūsų turtu nebūtų galima atlikti registravimo veiksmų be jūsų asmeninio dalyvavimo, — paaiškino ji. — Tai nieko nekainuoja. Paprastas prašymas, ne kokia slapta operacija. Tiesiog dokumentas, kuris gali sutaupyti daug nervų.
Tada ji perėjo prie automobilio. Mašina buvo registruota Tomo vardu, bet pirkta jau mums susituokus, vadinasi, irgi laikytina bendru turtu. Tik su automobiliu viskas slidžiau: jį parduoti gerokai lengviau, sutuoktinio sutikimo sandoriui dažniausiai nereikia, nors vėliau tokį pardavimą galima bandyti ginčyti. Rasa liepė užsirašyti viską: markę, pagaminimo metus, ridą, apytikslę rinkos kainą.
Sodo namelis priklausė Elenai. Jis nebuvo dalijamas. Ir, tiesą sakant, tai jau nebuvo mano galvos skausmas.
Dėl išlaikymo Rasa kalbėjo taip pat ramiai. Jeigu viskas nueitų iki skyrybų, vienam vaikui paprastai skaičiuojama apie ketvirtadalį oficialių pajamų, nebent teismas arba susitarimas nustatytų kitaip. Oficialus Tomo atlyginimas buvo maždaug tūkstantis du šimtai eurų. Tačiau pinigai Justinai buvo siunčiami ne iš atlyginimo kortelės, o iš kitos sąskaitos. Vadinasi, jis turėjo santaupų arba dar kažkokių pajamų, apie kurias man niekada nebuvo užsiminęs.
Viską susirašiau telefone į pastabas.
Penktą dieną nuėjau į Registrų centrą ir pateikiau prašymą. Iki tol niekada nebūčiau pagalvojusi, kad stovėsiu paprasčiausioje eilėje su pasu rankoje ir mintyse dalysiu savo gyvenimą į dvi dalis: iki to momento ir po jo. Eilė buvo įprasta. Langelių salė — irgi. Darbuotoja paėmė dokumentus, ramiai paaiškino, kad žyma bus įregistruota per kelias darbo dienas, padėjo parašyti, kur reikia pasirašyti. Pasirašiau ir išėjau į lauką.
Šeštą dieną pasikalbėjau su Tomu.
Ugnė tą vakarą buvo pakviesta į draugės gimtadienį. Tomas grįžo iš darbo, persirengė, atsisėdo vakarieniauti. Aš padėjau prieš jį lėkštę troškinio ir atsisėdau kitoje stalo pusėje.
— Tomai, kas yra Justina Kazlauskienė?
Jis nustojo kramtyti. Ne iškart. Pirmiausia nurijo kąsnį. Tada labai lėtai padėjo šakutę ant lėkštės.
— Iš kur tu žinai?
Ne „kokia Justina?“. Ne „apie ką tu kalbi?“. Jis paklausė būtent taip: iš kur aš žinau.
— Man dabar svarbesnis kitas klausimas, — pasakiau. — Tu jai perdavei mano pajamų pažymą. Ji, naudodama mano duomenis, bandė gauti kreditą. Tai yra sukčiavimas. Tu bent suvoki, ką padarei?
Tomas išbalo. Ne teatrališkai, ne taip, kaip rodo filmuose. Išbalo žmogus, staiga supratęs, kad čia nebus pokalbis apie jausmus, neištikimybę ar kaltę.
— Egle, viskas ne taip, kaip tau atrodo. Ji nenorėjo…
— Man visiškai nesvarbu, ko ji norėjo. Man rūpi tai, ką padarei tu. Tu paėmei mano dokumentus. Atidavei juos svetimam žmogui. Tas žmogus mano vardu pateikė paraišką kreditui. Be to, kas mėnesį pervedinėji jai pinigus. Tiek pat, kiek duodi man namams ir vaikui. Čia ne vien neištikimybė, Tomai. Tiksliau, ne tik ji. Tai daug rimčiau.
Jis tylėjo. Galiausiai sumurmėjo:
— Kredito jai nepatvirtino. Juk nieko neįvyko.
— Įvyko. Mano asmeniniai duomenys atsidūrė svetimose rankose. Užklausa liko mano kredito istorijoje. O jeigu paskolą būtų patvirtinę, skola būtų kabėjusi ant manęs. Tu tai supranti?
Jis suprato. Mačiau iš akių.
— Aš negalvojau, kad taip baigsis, — tyliai pasakė jis. — Ji sakė, kad reikia trumpam. Tik prasilaikyti, tik pasiskolinti iki kito mėnesio.
Atsistojau nuo stalo.
— Tomai, aš nerėksiu. Nedaužysiu indų. Nesiaiškinsiu iki ryto. Tiesiog pasakysiu, kas bus toliau. Rytoj važiuoji su manimi pas teisininkę. Susėdam ir išsiaiškinam viską: butą, automobilį, pinigus, Ugnę. Jeigu nevažiuosi, kreipsiuosi į policiją dėl bandymo sukčiauti. Turiu banko išrašą, telefono numerį ir pervedimų ekrano nuotraukas. Tai ne isterija ir ne šantažas. Aš tik informuoju, ką darysiu.
Jis nesiginčijo.
Kitą dieną pas Rasą nuvažiavome kartu. Tomas sėdėjo ant kėdės krašto, nuleidęs akis į grindis, kol teisininkė ant stalo dėliojo dokumentus.
Rasa nepamokslavo ir nemoralizavo. Ji tiesiog uždavinėjo klausimus.
— Tomai, iš kokios sąskaitos buvo atliekami pervedimai į šį numerį?
— Iš taupomosios.
— Sąskaita atidaryta jūsų vardu?
— Taip.
— Eglė apie ją žinojo?
— Ne.
— Kiek joje yra dabar?
Jis kelias sekundes patylėjo.
— Apie tūkstantį du šimtus eurų.
— O kiek buvo?
Šįkart pauzė užsitęsė ilgiau.
— Maždaug keturi tūkstančiai.
Keturi tūkstančiai eurų. Taupomoji sąskaita, apie kurią aš neturėjau jokio supratimo. Pinigai, kuriuos jis kaupė — arba kuriuos kaupėme mes abu — ir kurie po truputį tekėjo į Paupio gatvę.
Rasa atsisuko į mane.
— Egle, ar jūs norite skirtis?
Pažvelgiau į Tomą. Trylika metų. Ugnė. Namai. Viskas, ką lipdėme, statėme, laikėme savu.
— Pirmiausia noriu, kad viskas būtų aišku. Visos sąskaitos. Visi pervedimai. Visi įsipareigojimai. O tada nuspręsiu.
Rasa linktelėjo.
— Tuomet pradėkime nuo notarinio susitarimo.