„Švęskite pas save” ištarė Rasa šaltai, parodydama duris anytai ir vyrui

Savanaudiškas spaudimas griauna jos sielą.
Istorijos

— Mano anyta staiga nusprendė, kad turi teisę į mano paveldėtus namus. Vyras palaikė ją. Per jos jubiliejų parodžiau jiems duris

Vakaras buvo iš tų, kai dangus nusileidžia taip žemai, lyg virš miesto būtų pakabinta šlapia antklodė. Net katinas — tas amžinas mažas varikliukas ant letenų — tądien, regis, nusprendė, kad gyvenimas visai ne toks jau linksmas, palindo po pledu ir apsimetė dekoratyvine pagalvėle.

Rasa ėjo iš darbo namo su jausmu, tarsi grįžtų ne ilsėtis, o į dar vieną pamainą. Tik vietoj tylos ir puodelio arbatos jos laukė amžina nuoskauda, įvilkta į sijoną ir pasivadinusi anyta, bei vyras, kurio nepasitenkinimas, rodos, seniai buvo įrašytas į asmens dokumentą — tarp pavardės ir gyvenamosios vietos.

Telefonas suskambo tiksliai pagal grafiką — kaip tik ties posūkiu į jų namą.

Rasa pažvelgė į ekraną ir sunkiai atsiduso.

— Žinoma… Ona. Asmeninis blogos nuotaikos žadintuvas.

— Rasa, labas vakaras, čia aš, — pasigirdo anytos balsas: kiek prikimęs, pavargęs, tarsi ji pusę dienos būtų prie laužo skrudinusi saulėgrąžas. — Tu juk nepamiršai, kad rytoj mano gimtadienis?

— Nepamiršau, — lygiu tonu atsakė Rasa. — Iš anksto sveikinu.

— Puiku. Mes su Mantu pagalvojome, kad svečius patogiausia būtų priimti pas jus. Erdvės daug, jauku…

Rasa sustojo vidury šaligatvio. Po batais sugirgždėjo sniegas, lyg ir jis pritartų jos tyliam pasipriešinimui.

— O tai nieko, kad rytoj dirbu iki aštuonių vakaro?

— Na, tu juk šeimininkė! Greitai viską suruoši. Svečių sąrašą mes jau sudarėme.

„Aha, ir pirkinių sąrašą, žinoma, irgi jau paruošėte“, — norėjo pasakyti Rasa, bet žodžius prarijo. Vietoj to ištarė šaltai:

— Ona, rytoj pas mane jokio pobūvio nebus. Švęskite pas save.

Kitame laido gale nusėdo tiršta, lipni tyla. Tokia, po kurios žmogus ne sutinka, o tik kruopščiau renkasi žodžius, kad jie skaudžiau įsmigtų.

— Rasa, tu pasikeitei. Moteris turėtų džiaugtis, kai visa šeima susėda prie vieno stalo. O tu vis apie darbą, apie savo verslą…

— Kai mano verslas pradės jus maitinti, tada ir pagalvosiu, — atkirto Rasa ir nutraukė skambutį.

Snaigės krito jai į plaukus, o nuotaika smuko taip pat greitai, kaip banko kortelės likutis po komunalinių sąskaitų.

Namuose Mantas jau laukė. Jo veidas buvo toks, lyg nuosprendį jis būtų priėmęs dar prieš jai įžengiant pro duris.

— Mama sakė, kad su ja kalbėjai nemandagiai, — pradėjo jis, net neleisdamas Rasai nusimauti batų.

— Ne. Aš tiesiog pasakiau „ne“. Tai ne tas pats.

— Bet juk jos jubiliejus! Galėjai bent kiek nusileisti.

— O būstas vis dėlto priklauso man, — ramiai tarė Rasa.

Mantas prunkštelėjo kaip ant viryklės užkaistas virdulys.

— Ir vėl prasideda…

— Tai prasidėjo tada, kai jūs nusprendėte, kad mano namai yra valgykla su aptarnavimu.

Jis žengė žingsnį į priekį ir užstojo jai kelią.

— Kam viską taip komplikuoti? Paprasčiau būtų sutikti.

— Žinoma, paprasčiau. Ypač tiems, kuriems nereikia nei ruoštis, nei už nieką mokėti.

Egles Sodyba