Rasa praslydo pro šalį ir numetė rankinę ant sofos. Pykti nebeliko jėgų — viduje tebuvo duslus, varginantis ūžesys. Viskas sukosi tuo pačiu ratu: tie patys pokalbiai, tie patys priekaištai, tas pats „juk pati supranti“. O ji suprato tik viena: jos namai jau seniai nebebuvo namai.
Kitą rytą, vos tik Rasa spėjo išsivirti kavos, durys plačiai trinktelėjo. Be skambučio.
Ant slenksčio stovėjo Ona — pasipuošusi lyg į paradą, su maišu rankoje ir veidu žmogaus, kuris nė neabejoja savo pergale.
— Rasa, nupirkau vištą! Kepsime pas tave, tavo orkaitė geresnė.
— O pas jus išsikepti neišeina? — ramiai paklausė Rasa, pakeldama puodelį prie lūpų.
— Mūsų bute ankšta, o čia visiems patogu. Mantai, pasakyk jai!
Mantas jau styrojo prie virtuvės durų. Kaklaraištis kreivas, veidas pavargęs, lyg būtų ne vyras, o seniai išsikvėpęs pasiteisinimas.
— Rasa, mama juk sakė…
— Mantai, — ji pažvelgė taip tiesiai, kad net katinas, regis, suprato padėtį ir išmintingai nėrė po lova, — jokių svečių nebus. Apie tai jau kalbėjome.
Ona garsiai, teatrališkai atsiduso.
— Visada tas pats. Aš dėl šeimos stengiuosi, o tu tik apie save.
— Bent jau kažkas pagaliau pagalvoja apie save, — tyliai atsakė Rasa ir gurkštelėjo kavos.
Iki vakaro ji tetroško vieno — ramybės. Tačiau prie laiptinės jos laukė trys dailiai apsirengusios moterys, nešinos gėlėmis ir tortu.
— Mes pas Oną! Šventė! — linksmai pranešė viena jų.
Rasa pakilo į savo aukštą. O kai atrakino duris ir įžengė vidun, sustingo.
Bute ūžė gyvenimas. Juokas, šampano kvapas, salotos ant stalo, Ona nauja suknele, Mantas pilsto taures.
— Jūs iš proto išsikraustėte?! — sušuko Rasa.
— Tu vis tiek vėlai grįžti, — nė nemirktelėjusi tarė Ona. — Pamanėme, kad galime čia susirinkti.
Rasa lėtai nusivilko paltą, padėjo rankinę, išsitiesė visu ūgiu.
— Vadinasi taip: visi lauk. Šventė baigta.
— Ką tu čia darai?! — pro sukąstus dantis sušnypštė Mantas.
— Išnešu šiukšles, — atsakė Rasa ir sviedė jam švarką. — Pradėsime nuo tavęs.
Ona išbalo.
— Rasa, tai jau įžūlumas!
— Ne. Tai tvarka. Kiekvienas žmogus turi savo namus. Jūsų namai — ne čia.
Svečiai nutilo, susižvalgė ir paskubomis ėmė rinkti daiktus. Po penkių minučių durys užsidarė ir už paskutinės iš jų.
Mantas liko stovėti prieškambaryje. Pabalęs, sutrikęs, lyg staiga būtų atsidūręs nepažįstamoje vietoje.
— Tu pamišai, — sušnabždėjo jis.
— Ne, Mantai. Aš tiesiog susigrąžinau tai, kas mano. Savo namus.
Ji ištraukė lagaminą ir pastatė jam prie kojų.
— Kraukis. Šiandien.
Ir pirmą kartą po labai ilgo laiko oras bute pasidarė lengvas.
Mantas stovėjo kambario viduryje ir dairėsi aplink, tarsi vis dar viltųsi, kad visa tai — tik prastas sapnas. Bet lagaminas jau žiojėjo atsegtas, o daiktai, metų metus gulėję spintoje ir tyliai skleidę seno gyvenimo kvapą, vienas po kito keliavo į vidų. Rasa dėjo juos ramiai. Be riksmo, be priekaištų, su tokiu veidu, kokiu žmogus išmeta pasibaigusio galiojimo jogurtą: nemalonu, bet būtina.
Po valandos viskas nurimo. Lagaminas kartu su savo šeimininku dingo už durų, spyna spragtelėjo, ir butas pagaliau liko vienas.