Tušinuką jis padėjo šalia aplanko dar prieš man prisėdant prie stalo. Mėlyną, su auksiniu žiedeliu, svetimą — tikrai ne iš mūsų namų.
— Čia tik smulkmenos, — tarė Tomas ir perstūmė aplanką man. — Formalumas. Mama surado teisininką, viskas parengta kaip priklauso.
Ona sėdėjo ant sofos prie lango ir kažką vartė telefone. Į stalą nežiūrėjo. Tiesą sakant, demonstratyviai nežiūrėjo.
Atverčiau aplanką. Dvelkė spausdintuvu ir nauju plastikiniu įmautės kvapu. Aštuoni lapai, smulkus šriftas, pusantro intervalo.
— Aštuoni puslapiai formalumų, — pasakiau.
— Na, juk teisininkai, — Tomas šyptelėjo. — Jiems tik prirašyti. Nesigilink labai, ten standartas. Butas, automobilis — kad, jeigu kas, viskas būtų sąžininga.
Jis įsipylė arbatos. Man — ne, nors virdulys stovėjo arčiau jo.
— Vestuvės po trijų savaičių, Rasa, — pridūrė jau švelnesniu balsu. — Negaiškime laiko dėl popierių. Tu juk ir taip nemėgsti tų nuobodžių dokumentų.
Štai tada aš ir pradėjau skaityti lėtai.
Ne todėl, kad įsižeidžiau. Nuobodžius popierius skaitau kasdien. Aštuoneri metai leidykloje, iš jų pastaruosius ketverius dirbu su sutartimis ir teisiniu teksto tikrinimu. Per mano rankas kas savaitę pereina po dešimt tokių dokumentų: autorinės, licencinės, įvairiausios. Aš žinau, kur sutartyse slepiami svarbiausi dalykai. Jie beveik visada nugrūdami į vidurį — ten, kur akys jau pavargsta.
Tomas to neprisiminė. O gal tiesiog nelaikė reikšminga. Kartą jis paklausė, ką dirbu, atsakiau: „taisau tekstus leidykloje.“ Jis linktelėjo: „Ai, kableliai.“ Nuo tada taip ir liko — kableliai.
Pirmas punktas. Butas Žirmūnuose — jo įgytas iki santuokos, skyrybų atveju lieka jam. Suprantama, būstas pirktas dar prieš man atsirandant jo gyvenime.
Antras punktas. Automobilis — taip pat jo. Irgi įsigytas iki mūsų.
Trečias punktas. Iki jo priėjusi sustojau.
— Skaitai? — Tomas pažvelgė į puodelį ir pamaišė arbatą šaukšteliu. — Ilgai. Ten tikrai nieko ypatingo.
— Aha, — atsakiau.
Trečiasis punktas vadinosi „Bendro ūkio tvarkymo tvarka“. Skambėjo gražiai. Jame buvo parašyta, kad santuokos metu buities priežiūra, namų tvarkymas, maisto gaminimas ir kasdienės namų rutinos organizavimas pavedami sutuoktinei. Taip pat nurodyta, jog „sutuoktinės atliekamos minėtos pareigos nesukuria turtinių reikalavimų ir turto dalybų metu nėra vertinamos pinigine išraiška“.
Perskaičiau du kartus. Ne todėl, kad iš pirmo karto nesupratau. Supratau iškart. Skaičiau dar kartą tik tam, kad įsitikinčiau: taip tikrai parašyta, o ne man pasivaideno.
— Tomai, — pakėliau akis. — O trečią punktą tu skaitei?
— Kurį trečią? — jis net neatitraukė žvilgsnio nuo telefono. — Apie ūkį? Čia tam, kad būtų aišku, kas už ką namuose atsakingas. Mama sako, geriau iškart susitarti, kad paskui nereikėtų draskytis.
Ona ant sofos perbraukė pirštu per telefono ekraną, tarsi verstų puslapį. Neištarė nė žodžio.
— Kas už ką atsakingas, — pakartojau. — O pagal šitą punktą už ką atsakingas tu?
— Na, aš — už pinigus, — jis pagaliau pažvelgė į mane. — Juk logiška. Aš uždirbu, tu rūpiniesi namais. Klasika.
Vėl nuleidau akis į aplanką. Ketvirtas punktas. Penktas. Dabar skaičiau jau greičiau, nes supratau, ko ieškoti.
Šeštą punktą įsiminiau pažodžiui, nors akimis jį perbėgau tik vieną kartą: jame buvo pradėta formuluotė, kad gimus vaikui sutuoktinė prisiima pagrindinę jo priežiūrą.