Iki vaikui sukaks treji metai. Per tą laikotarpį sutuoktinė nereikš jokių reikalavimų dėl negautų pajamų ar prarastų profesinių galimybių kompensavimo.
Užverčiau aplanką ir uždėjau ant jo delną.
— Tomai.
— M?
— Čia parašyta, kad jeigu susilauksime vaiko, trejus metus juo rūpinsiuosi aš. O jeigu dėl to neteksiu darbo, patirties, galimybės kilti karjeroje — tai bus tik mano bėda. Teisingai suprantu?
Jis atsiduso taip, kaip atsidūstama kalbantis su žmogumi, kuriam tenka aiškinti savaime suprantamus dalykus.
— Rasa, na o kaip kitaip? Juk vis tiek išeitum motinystės atostogų. Visos išeina. Ne aš tokią tvarką sugalvojau, taip gyvenime yra. Teisininkas sakė, kad geriau viską iš anksto įrašyti, kad paskui nebūtų netikėtumų.
— O kieno tas teisininkas?
Akimirka tylos. Labai trumpa, bet aš ją pagavau.
— Mamos pažįstamas, — atsakė Tomas. — O kas?
Ona pagaliau padėjo telefoną į šalį. Susidėjo rankas ant kelių ir pažvelgė į mane ramiai, net maloniai — taip žiūrima į mergaitę, kuri per ilgai krapštosi prie visai paprasto uždavinio.
— Rasute, — prabilo ji. — Tu tik neprisigalvok. Čia ne prieš tave. Čia tam, kad viskas būtų sąžininga, šeimyniškai. Mūsų šeimoje visada taip buvo: vyras išlaiko, moteris laiko namus. Tomą aš viena užauginau, todėl žinau, apie ką kalbu.
— Jūs šią sutartį matėte? — paklausiau. — Dar prieš šiandien?
Ji vos šyptelėjo.
— Padėjau ją parengti. Juk pati vargu ar susigaudytum visuose tuose punktuose. Tu pas mus labiau prie kablelių.
Štai ir atsakymas. Prie kablelių.
Sėdėjau laikydama delną ant užversto aplanko. Tomas baigė arbatą, atsistojo, nunešė puodelį prie kriauklės — ne išplovė, tik pastatė. Tada atsisuko į mane.
— Tai ką, pasirašom? Rašiklis ten. Septintą turiu susitikimą, nebetempkim.
Maniau, kad supyksiu. Bet pykčio nebuvo. Buvo jausmas, lyg man į rankas būtų įbruktas rankraštis, pristatytas kaip viena knyga, nors viduje — visai kita istorija. O autorius stovi šalia ir laukia, kada uždėsiu antspaudą „spausdinti“, nes juk tingėsiu skaityti.
Vėl atsiverčiau aplanką. Paskutinį puslapį.
— Tomai, o tu pats visą šitą sutartį perskaitei? Nuo pirmos eilutės iki paskutinės?
— Sakiau gi, ten standartas.
— Tai ne atsakymas.
Jis patylėjo.
— Permečiau akimis. Esminius dalykus. Mama su teisininku viską patikrino, kam man gilintis?
— Vadinasi, neskaitei.
— Rasa, ko tu taip užsivedei? — jis vėl atsisėdo, tik veidas jau buvo kitoks. — Galvojau, pasirašysi ir tiek. Tu juk visada… Na, tu nemėgsti ginčytis. Man tai tavyje ir patinka — su tavimi ramu.
— Ramu, — pakartojau.
Ramu. Kitaip tariant, patogu. Jis net nesistengė to maskuoti. Buvo įsitikinęs, kad atneš man aštuonis lapus, aš dėl vaizdo juos pavartysiu, pamatysiu žodžius „butas“ ir „automobilis“, nuspręsiu, kad viskas sąžininga, ir pasirašysiu tuo mėlynu rašikliu su auksiniu žiedeliu. Nes aš prie kablelių. Nes su manimi ramu. Nes nemėgstu nuobodžių popierių.
Ketverius metus skaitau tokius popierius tam, kad žmonės netyčia nepasirašytų to, ko pasirašyti negalima. O jis padėjo tokį dokumentą man po nosimi ir tikėjosi, kad būsiu būtent tas atvejis.
— Ona, — tariau. — Galiu paklausti? Šeštame punkte, kur kalbama apie tai, kad nereikšiu pretenzijų dėl negautų pajamų, — tai jūsų formuluotė, ar ją įrašė teisininkas?