– Tu įbėrei mamai nuodų į arbatą, niekše! – Jonas rėkė taip garsiai, lyg mūsų bute jau būtų sėdėjęs tyrėjas. – Aš tave pasodinsiu! Iš balto chalato tiesiai į antrankius persodinsiu, pamatysi!
Ona gulėjo ant kilimo prie sofos ir viena ranka gniaužėsi už gerklės. Dar prieš minutę ji ramiai sėdėjo prie stalo, taisėsi sidabrinį segtuką plaukuose ir prašė manęs užplikyti jos pačios atsineštą žolelių mišinį. Dėžutę ji išsitraukė iš rankinės, pati praplėšė pakelį ir net spėjo pasakyti, kad „Eglės rankos gydytojos, net žolės nuo jų sveikesnės pasidaro“.
Dabar anyta graudžiai žvelgė į Joną ir vis kartojo:
– Ji mane nuodija… Tikra motina vyrui trukdo… Štai ir sugalvojo manimi atsikratyti…
Aš stovėjau prie virtuvės stalviršio, laikydama rankoje arbatinį šaukštelį. Ant stalo buvo puodelis, lėkštutė, žolelių pakuotė ir praverta dėžutė. Nieko neliečiau. Per daugiau nei dvidešimt metų medicinoje išmoksti pirmiausia stebėti, o tik paskui kalbėti. Ona nenukrito. Ji lėtai atsigulė ant kilimo, dar spėjusi prilaikyti megztinio kraštą ir pasisukti taip, kad Jonas kuo geriau matytų jos veidą.
– Jonai, pasitrauk nuo jos ir neliesk puodelio, – pasakiau.
– Tu dar man nurodinėsi? – jis palinko virš manęs ir pirštu bedė į stalo pusę. – Mama, girdi? Ji net neneigia!
– Aš neprivalau neigti riksmų. Privalau užfiksuoti faktą.
– Kokį dar faktą?
Padėjau šaukštelį ant lėkštutės ir atitraukiau rankas nuo stalo.
– Faktą, kad esu apkaltinta nunuodijimu.
Jonas akimirkai sutriko. Ona irgi liovėsi tampyti ranką prie gerklės, tačiau greitai prisiminė savo vaidmenį ir vėl pradėjo dejuoti.
– Egle, nemėgink išsisukinėti! – vyras kalbėjo garsiai, aiškiai ne vien man. – Tu medikė. Žinai, kaip tokius dalykus padaryti tyliai. Turi priėjimą prie vaistų, turi pažinčių, pacientai tavimi pasitiki. Dabar visi sužinos, kokia esi iš tikrųjų.
Pažvelgiau į jo telefoną. Aparatas gulėjo ant lentynos po televizoriumi, kamera atsukta į virtuvę. Ekranas švietė. Jonas įrašymą buvo paleidęs iš anksto, dar prieš tai, kai jo motina paprašė manęs užplikyti tą žolelių mišinį.
Pastaruosius du mėnesius jis ieškojo ne šiaip progos smogti man, o būdo sudaužyti mano reputaciją. Kibo prie budėjimų, skambučių iš klinikos, ataskaitų, mano susitikimų su teisininku. Vieną dieną jam kliūdavo, kad „per vėlai grįžtu“, kitą – kad „slepiuosi už darbo“, dar kitą – kad mano dalis medicinos centre „įgyta santuokoje, todėl nėra ko vaidinti šeimininkės“.
Klinika vadinosi „Ritmas“. Nedidelis centras: kardiologija, funkcinė diagnostika, dienos stacionaras. Ten dirbau nuo pat atidarymo, mano dalis buvo oficialiai įforminta mano vardu, o klinikos dokumentų Jonas pastaruoju metu reikalavo kone kasdien. Tiesa jam nerūpėjo. Jam reikėjo sverto, kad skyrybų metu priverstų mane pasirašyti jam palankų susitarimą.
– Jonai, kviesk greitąją, – iš kilimo gailiai suinkštė Ona. – Aš negaliu… ji mane…
– Mama, laikykis! – jis puolė prie jos pernelyg triukšmingai ir pernelyg teatrališkai. – Tuoj viską sutvarkysiu. Aš ją pasodinsiu.
Po šių žodžių visas planas tapo aiškus. Įrašyti skandalą, nufilmuoti mane prie puodelio, priversti teisintis, o tada gąsdinti pareiškimu, pacientais, licencija ir verslo reputacija. Pabaigoje turėjo likti paprastas pasirinkimas: arba be ginčų atiduodu jam dalį savo turimos klinikos dalies, arba jis paverčia mane moterimi, kurią „tikrina dėl rimto nusikaltimo“.
Paėmiau savo telefoną.
– Kam skambini? – aštriai paklausė Jonas.
– Į 112.
Jis žengė arčiau ir pritildė balsą:
– Padėk telefoną. Pats iškviesiu, kai reikės.
– Reikia jau dabar, – atsakiau ir įjungiau garsiakalbį.
Operatorė atsiliepė beveik iškart. Pasakiau adresą ir ramiai paaiškinau, kad bute yra pagyvenusi moteris, septyniasdešimt ketverių metų, kuri teigia, jog aš į jos žolelių gėrimą įbėriau nuodų. Patikslinau, kad ji sąmoninga, kalba, skundžiasi pablogėjusia savijauta, o aš prašau atsiųsti greitosios pagalbos medikus ir policiją, kad būklę įvertintų nepriklausomi specialistai, o puodelio, šaukštelio ir žolelių pakuotės niekas neliestų, kol nebus užfiksuotos aplinkybės.
– Egle! – suriko Jonas. – Tu iš proto išėjai?
Aš toliau kalbėjau su operatore:
– Vyras filmuoja vaizdo įrašą. Kaltinimas nuskambėjo jam dalyvaujant. Daiktai ant stalo nepajudinti.
Ona kilstelėjo galvą ir jau visai normaliu balsu paklausė:
– Nepriklausomi medikai?
– Gulėkite, – ramiai pasakiau. – Juk ką tik negalėjote net kalbėti.
Jonas puolė prie motinos, bet buvo akivaizdu, kad jo nervai pradėjo trūkinėti. Kol jis pats šaukė virtuvėje, viskas dar galėjo atrodyti kaip šeimyninis konfliktas. Tačiau kai iškviečiau tarnybas ir paprašiau užfiksuoti puodelį, pakuotę bei įrašą jo telefone, pokalbis nustojo būti jam patogus.
Baigiau skambutį ir padėjau telefoną ekranu į viršų.
– Dabar niekas nieko negeria, neišpila ir neplauna, – pasakiau. – Puodelis lieka ant stalo. Žolelių pakelis – šalia. Tavo telefono irgi geriau neišjunk.