– Tu man nenurodinėsi, ką daryti.
– Nurodinėsiu, – ramiai atsakiau, – nes prieš kelias minutes buvau apkaltinta nusikaltimu.
Jonas trumpai prunkštelėjo, bet ankstesnio užtikrintumo jo balse jau nebeliko nė pėdsako.
– Rimtai manai, kad policija patikės tavimi? Mano mama pensininkė. Tu – gydytoja. Vaistai tau pasiekiami bet kada. Rytoj darbe apie tave sužinos tokie dalykai, kad…
– Tęsk, – nutraukiau jį. – Tik kalbėk aiškiai. Juk įrašas vis dar daromas.
Jis staigiai pasisuko lentynos link, tačiau žengęs pusę žingsnio sustingo.
– Čia mano telefonas.
– Dar geriau, – pasakiau. – Tavo paties įrašas parodys, kas pirmas ištarė kaltinimą ir kas iš tiesų vyko prie stalo.
Ona sujudėjo ant kilimo.
– Jonuk, išjunk tą daiktą, – silpnu balsu sumurmėjo ji. – Nuo tos kameros man dar blogiau.
– Jums bloga nuo kameros ar nuo gėrimo? – paklausiau.
Anyta pažvelgė į mane jau visai kitaip. To ankstesnio gailestingumo, kuriuo ji taip mėgdavo prisidengti, akyse nebeliko. Daugelį metų ji mokėjo sirgti pagal grafiką: prieš mano konferencijas, prieš suplanuotas atostogas, prieš svarbias Jono darbo dienas. Skambindavo šeštą ryto ir dejuodavo, kad jai „viską spaudžia“, o po valandos ramiai važiuodavo apsipirkti. Anksčiau tai nurašydavau amžiui, įpročiams, sudėtingam charakteriui. Dabar aiškiai pamačiau, kad Jono rankose jos skundai seniai virto patogiu spaudimo įrankiu.
– Egle, baikim šitą teatrą, – tyliau prabilo jis. – Pasakyk, kad sumaišei žoleles. Mama pareiškimo nerašys.
– Pareiškimą rašysiu aš, jei ir toliau tvirtinsite, kad bandžiau ją nunuodyti, – atsakiau. – Ir atskirai nurodysiu, jog mane mėginama spausti dėl skyrybų bei mano dalies klinikoje.
– Tu nieko neįrodysi.
– Man ir nereikia visko įrodinėti koridoriuje. Man reikia teisingai pradėti fiksuoti įvykius.
Už durų suūžė liftas. Ona staigiai atsisėdo, bet pagavusi mano žvilgsnį nuleido akis ir lėtai vėl atsigulė ant kilimo.
– Tegul guli, – skubiai tarė Jonas. – Jai bloga.
– Žinoma, – linktelėjau. – Todėl ją tuoj apžiūrės specialistai.
Pirmiausia į butą įėjo greitosios medicinos pagalbos brigada. Iš paskos pasirodė du policijos pareigūnai. Felčeris akimirksniu įvertino vaizdą: puodelį ant stalo, žolelių pakuotę šalia, moterį ant kilimo ir mane, stovinčią prie virtuvės stalviršio.
– Kas kvietė pagalbą?
– Aš, – atsakiau. – Eglė, penkiasdešimties, aukščiausios kategorijos gydytoja kardiologė. Čia mano anyta Ona, jai septyniasdešimt ketveri. Mano vyras Jonas, penkiasdešimt dvejų, pareiškė, kad į jos gėrimą įbėriau nuodų.
– Aš ne taip sakiau! – riktelėjo Jonas.
Atsisukau į jį.
– Pakartoti pažodžiui?
Jis suspaudė lūpas ir nusisuko.
Vienas iš pareigūnų išsitraukė užrašų knygelę ir paprašė visų kalbėti po vieną. Jis paklausė, kas gėrė arbatą, kas atnešė žoleles ir kas atplėšė pakuotę. Ona pirmiausia metė žvilgsnį į Joną, bet paskui tyliai pripažino: mišinį atsinešė pati, pakuotę atidarė pati, o aš tik jos prašymu užpyliau žoleles karštu vandeniu.
– Ką tiksliai pajutote po gurkšnio? – pasiteiravo felčeris.
– Man pasirodė, kad skonis kažkoks keistas, – atsakė Ona.
– Šį mišinį anksčiau vartojote?
– Taip, gėriau.
– Alerginių reakcijų buvo?
– Ne.
Felčeris pamatavo rodiklius, uždavė dar kelis konkrečius klausimus ir paprašė Onos persėsti ant sofos. Ji atsistojo be jokios pagalbos, atsisėdo, o tada tarsi staiga prisiminė, kad yra nusilpusi, ir sunkiai atsiduso.
– Būklė stabili, – tarė felčeris. – Pagal dabartinę apžiūrą skubios hospitalizacijos nematau, bet papildomos patikros galite neatsisakyti. Ūmios reakcijos požymių šiuo metu nėra.
– Kaip tai nėra? – Jonas staigiai atsisuko į jį. – Ją juk nunuodijo!
Pareigūnas pažvelgė į jį ramiai, be jokios emocijos.
– Kas tai nustatė?
– Ji pati sakė!
– Šiuo metu ji pasakė, kad jai pasirodė keistas skonis.
Jonas nutilo. Aš parodžiau į ant lentynos gulintį telefoną.
– Kamera buvo nukreipta į stalą. Prašau pažymėti, kad toks įrašas egzistuoja, ir perspėti, jog failas nebūtų trinamas iki patikrinimo.
– Tai mano telefonas! – vėl užsiliepsnojo Jonas.
– Be pagrindo niekas jo iš jūsų dabar nepaims, – atsakė policijos pareigūnas. – Paaiškinime įrašysime, kad įrašas yra. Ar sutiktumėte jį pateikti savanoriškai?
Jonas pažvelgė į motiną. Ona ėmė nervingai maigyti megztinio rankovę.
– Tik po advokato, – pro dantis iškošė jis.
– Tai jūsų teisė, – tarė pareigūnas ir atsigręžė į mane. – Jūs pasirengusi duoti paaiškinimą?
Linktelėjau ir viską išdėsčiau nuo pradžių. Ona paprašė užplikyti jos atsineštą žolelių mišinį. Išgėrė vieną gurkšnį. Atsigulė ant kilimo. Apkaltino mane. Jonas tą kaltinimą palaikė ir pagrasino pareiškimu. Taip pat paaiškinau, kad tarp mūsų jau vyksta konfliktas dėl skyrybų ir turto, įskaitant mano dalį UAB „Ritmas“.
– Koks dar konfliktas? – įsiterpė Jonas.
– Tas pats, apie kurį vakar man parašei žinutėje: „Arba normaliai atiduodi dalį, arba padarysiu taip, kad pacientai nuo tavęs nusisuktų.“
Jis staigiai įtraukė oro. Pareigūnas pakėlė galvą.
– Žinutė išsaugota?
– Taip.
Atsidariau susirašinėjimą, parodžiau ekraną, padariau ekrano nuotrauką ir visų akivaizdoje išsiunčiau ją į savo darbo el. paštą bei advokatui.
Jonas tik suburbėjo, kad ši žinutė esą pateikta be konteksto.