– Tomai, iš kur ten galėjo atsirasti dvylika kubų karšto vandens? Juk tame bute niekas negyvena.
Eglė sėdėjo ant paties sofos krašto, delne spaudė telefoną su atidaryta namo administratoriaus programėle ir negalėjo patikėti tuo, ką matė ekrane. Skaičiai atrodė tarsi nevykęs kieno nors pokštas.
Tomas net nepasuko galvos nuo televizoriaus, kuriame rodė kažkokią sporto laidą. Jis tingiai pasirąžė, sutraškino kaklą ir įsimetė į burną saują sūrių riešutų.
– Gal skaitiklis sugedo, – numykė jis. – Arba pati, kai paskutinį kartą buvai nuvažiavusi apžiūrėti, palikai neužsuktą čiaupą.
– Paskutinį kartą ten buvau prieš tris mėnesius. Jeigu būčiau palikusi bėgantį vandenį, dabar jau mokėtume už kaimynų apačioje remontą. Ir pažiūrėk į elektrą – prisukta du šimtai kilovatvalandžių. Mūsų trijų kambarių bute tiek nesunaudojam, nors čia kasdien skalbiam, gaminam ir gyvenam.
Eglė padėjo telefoną ant staliuko ir pirštais patrinktelėjo smilkinius. Tas butas kitame miesto gale jai priklausė dar iki santuokos – tėvai buvo padovanoję jį universiteto baigimo proga. Ji visada laikė tą būstą savotišku finansiniu rezervu, atsarga juodai dienai. Su vyru buvo nusprendę kol kas jo nenuomoti: remontas ten buvo būtinas iš pagrindų, tapetai kabojo atsilupę lopais, o vonios vamzdžiai kiekvieną kartą atsukus vandenį grėsmingai ūždavo. Eglė planavo susitaupyti, pasisamdyti normalius meistrus, viską sutvarkyti ir tik tada įleisti padorius nuomininkus.
Raktus nuo tuščio vieno kambario buto turėjo tik ji pati, Tomas ir dar vieną atsarginį komplektą – vyro motina Ona. Tą raktų ryšulį Eglė jai pati buvo padavusi praėjusią žiemą, kai name keitė šildymo stovus, o jie su Tomu buvo išvykę atostogų. Anyta tuomet pasisiūlė įleisti darbininkus ir prižiūrėti, kad viskas vyktų tvarkingai. Raktai taip ir liko pas ją – lyg dėl visa ko, esą praverstų, jei kada reikėtų palaistyti gėles, nors jokių gėlių tame bute net nebuvo.
– Klausyk, neprisigalvok, – galiausiai Tomas atsisuko į žmoną ir nusišypsojo taip, tarsi kalbėtų su kaprizingu vaiku. – Mama kartais ten užsuka. Ji minėjo, kad norėtų balkone daigų pasiauginti, langai juk į saulėtą pusę. Tai turbūt ir šviesą palaikė. O vandenį… na, gal grindis plovė. Tu gi žinai, kokia ji pedantė.
– Dvylika kubų vandens grindims? Tomai, už tiek galima baseiną pripildyti. Ir du šimtai kilovatvalandžių daigams? Ji ten pramoninius šiltnamius įsirengė?
– Egle, ko tu čia užsivedi dėl kelių eurų? – Tomas suraukė kaktą, aiškiai nepatenkintas, kad žmona gadina jam ramų šeštadienio vakarą. – Apmokėk tą sąskaitą, jeigu jau taip reikia, paskui pervesiu tau pinigus, jei čia tokia milžiniška suma.
Eglė neatsakė. Ne pinigai ją labiausiai trikdė, nors sąskaita tikrai nebuvo maloni. Daug labiau nerimą kėlė keistas, lipnus nuojautos jausmas, šaltu gumulu susisukęs kažkur po krūtine. Ji puikiai pažinojo Oną. Anyta buvo taupi iki absurdiškumo. Atėjusi į svečius ji galėdavo užgesinti šviesą koridoriuje dar Eglei besiaunant batus ir burbtelėti, kad elektra šiais laikais ne ant medžių auga. Kad tokia moteris svetimame bute be saiko naudotų vandenį ir elektrą? Tai prieštaravo pačiai jos prigimčiai.
Kitą dieną, sulaukusi, kol Tomas išvažiuos į statybinių prekių parduotuvę, Eglė apsirengė, pasiėmė automobilio raktelius ir ryžtingai patraukė prie durų. Jai reikėjo viską pamatyti savo akimis.
Kelionė truko apie keturiasdešimt minučių. Sustojusi pažįstamo daugiabučio kieme, Eglė pakėlė akis į trečio aukšto langus. Virtuvės orlaidė buvo praverta. Širdis tuoj pat ėmė plakti tankiau. Ji aiškiai prisiminė, kad visus langus buvo uždariusi sandariai – kad per lietų vanduo nepatektų ant seno parketo.
Užlipusi laiptais, Eglė sustingo prieš savo metalines duris. Iš vidaus sklido prislopintas veikiančio televizoriaus garsas, o į koridorių veržėsi aiškus keptų bulvių su svogūnais kvapas. Abejonių neliko: bute kažkas buvo.
Ji išsitraukė raktų ryšulį. Pirštai vos juntamai virpėjo. Pirmiausia raktas įslydo į viršutinę spyną – spragtelėjimas. Tada į apatinę. Durys lengvai pasidavė ir prasivėrė.
Prieškambaryje ant grindų mėtėsi milžiniški, nutrypti vyriški sportbačiai, o ant kablio kabėjo jai nematyta kamufliažinė striukė.
– Linai, duonos nupirkai? – iš virtuvės atsklido šiurkštokas vyriškas balsas.
Eglė žengė vidun ir garsiai užtrenkė paskui save duris. Televizorius virtuvėje akimirksniu nutilo. Į koridorių iškišo galvą stambus, nesiskutęs maždaug keturiasdešimties metų vyras, vilkintis ištampytus marškinėlius ir sportines kelnes. Rankoje jis laikė mentelę. Iš netikėtumo jo akys išsiplėtė.
– Ei, tu kas tokia? – vyras instinktyviai žengė atgal, dar tvirčiau suspausdamas mentelę. – Kaip čia patekai?
– Aš esu šio buto savininkė, – Eglė stengėsi kalbėti ramiai ir kietai, nors viduje viskas virė iš pasipiktinimo. – O jūs man tuoj pat paaiškinsite, kas esate ir ką veikiate mano bute.