– …veikiate mano namuose, aš tikrai norėčiau sužinoti. Ir, pageidautina, anksčiau, negu paskambinsiu policijai.
Vyro antakiai susitraukė. Veide pasirodė nemaloni, beveik paniekinama grimasa. Jis nusibraukė rankas į kelnes ir kreivai šyptelėjo.
– Kokia dar savininkė? Panele, jūs turbūt ne ten pataikėt. Mes šitą butą nuomojamės jau pusę metų. Sutartis yra, viskas tvarkinga. Ona mums išnuomojo. Tai gal geriau pati gražiai apsisukit ir eikit, kol aš dar neiškviečiau policijos dėl įsibrovimo.
Anytos vardas ankštame prieškambaryje nuaidėjo tarsi šūvis. Eglės galvoje akimirksniu susidėliojo visos iki tol padrikos detalės. Dvylika kubų vandens. Du šimtai kilovatų elektros. Daigai balkone. Ir staiga viskas įgavo aiškią, šlykščiai logišką prasmę.
– Parodykite man tą sutartį, – šaltai ištarė ji, sukryžiuodama rankas ant krūtinės. – Dabar. Šis butas priklauso tik man. Ona neturi ir niekada neturėjo jokio mano įgaliojimo nuomoti šį būstą. Jeigu tuoj pat nepamatysiu dokumentų, skambinu policijai.
Matyt, vyras jos balse išgirdo tokį tvirtumą, su kuriuo ginčytis neverta. Jis sunkiai atsiduso ir dingo kambaryje. Po minutės grįžo nešinas aptrinta plastikine įmaute. Ištraukęs kelis susegtus lapus, nenoriai padavė juos Eglei.
Tai buvo paprasta, iš interneto atsisiųsta tipinė gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Skiltyje „Nuomotojas“ plačia, dailiai išraityta Onos rašysena buvo įrašytas jos vardas. Skiltyje „Nuomininkas“ figūravo Marius Kazlauskas. Nuomos suma buvo kiek mažesnė nei rinkos kaina, tačiau vis tiek pakankamai solidi.
– Jūs bent tikrinote, kam iš tikrųjų priklauso butas, prieš pasirašydami? – pakėlusi akis į Marių paklausė Eglė, jausdama, kaip viduje ima kilti duslus įniršis.
– O kam? – nuoširdžiai nustebo šis. – Moteris rimta, tvarkinga, padoriai atrodė. Sakė, butas jos sūnaus ir marčios, jie išvykę į užsienį, o jai esą pavedė išnuomoti, kad komunaliniai neštų mažiau nuostolių. Mes kas mėnesį penktą dieną pervedam jai pinigus į kortelę. Jokių bėdų nebuvo.
Eglė išsitraukė telefoną ir greitai nufotografavo sutartį, ypač atidžiai užfiksuodama parašus bei sumas. Tada pareikalavo Mariaus dokumento. Vyras dar bandė raukytis, bet galiausiai parodė ir asmens tapatybės kortelę. Ji nufotografavo ir ją.
– Klausykite, Mariau Kazlauskai, – grąžindama dokumentus tarė Eglė. – Jus apgavo. Ta moteris su šiuo butu neturi nieko bendra, išskyrus tai, kad yra mano vyro motina. Sutartis, kurią pasirašėte, teisiškai nieko nereiškia. Pagal įstatymą jūs dabar gyvenate svetimame būste be teisėto pagrindo.
Vyro veidas ištįso. Ankstesnis pasipūtimas kažkur pradingo lyg nebuvęs.
– Tai ką mums dabar daryti? – prikimusiu balsu paklausė jis. – Mes juk už šį mėnesį jau sumokėjom į priekį.
– Tą aiškinsitės su Ona, – nukirto Eglė. – Aš jums duodu lygiai tris dienas susirinkti daiktus ir išsikraustyti. Trečiadienio vakarą atvažiuosiu čia su policijos pareigūnu ir šaltkalviu. Spynos bus pakeistos. Jeigu tuo metu jūsų daiktai dar bus bute, jie atsidurs laiptinėje. Ar viskas aišku?
Marius dar mėgino prieštarauti, kažką pradėjo murmėti apie sumokėtus pinigus, tačiau Eglė jo nebeklausė. Ji apsisuko ir išėjo, taip trenkdama durimis, kad laiptinėje nuo lubų pabiro smulkūs tinko trupiniai.
Atsisėdusi į automobilį, ji ilgai negalėjo užvesti variklio. Pirštai drebėjo smulkiu, nervingu virpuliu. Pusę metų. Ištisus šešis mėnesius jos anyta slapta nuomojo jos butą svetimiems žmonėms. Ėmė pinigus sau, kol Eglė tvarkingai mokėjo nekilnojamojo turto mokesčius, o dabar dar turėjo padengti beprotiškas komunalines sąskaitas.
Mintys galvoje sukosi karštligiškai. Kam Onai reikėjo tokių pinigų? Jos pensija buvo nebloga, ji niekada nesiskundė nepritekliumi. Ir tada Eglė prisiminė.
Tomo jaunesnysis brolis Andrius. Trisdešimtmetis išsiblaškėlis, amžinai „ieškantis savęs“. Darbus jis keisdavo kas porą mėnesių, nuolat skųsdavosi viršininkais tironais ir reguliariai kaulydavo pinigų iš motinos. Prieš kelis mėnesius Andrius netikėtai atvažiavo į šeimos vakarienę nauju užsienietišku automobiliu. Kai Tomas paklausė, iš kur mašina, brolis nerūpestingai mestelėjo, kad pasiėmė paskolą, o mama padėjo su pradiniu įnašu. O dar prieš mėnesį jis visiems gyrėsi nauju žaidimų kompiuteriu, kainavusiu absurdiškai daug.
Eglė stipriai sugniaužė vairą. Vadinasi, štai kaip viskas buvo. Jos sąskaita anyta rėmė savo jaunėlį, mylimiausią sūnelį.
Namo ji važiavo mintyse dėliodama artėjantį pokalbį. Rėkti neketino. Isterija – silpnumo ženklas. Jai reikėjo ne emocijų, o aiškių, šaltų faktų ir liudininkų.
Įžengusi į savo butą, Eglė iš virtuvės išgirdo gyvus balsus. Tomas jau buvo grįžęs iš parduotuvės, o kartu su juo, lyg tyčia, pasirodė ir Ona. Ore tvyrojo keptos vištos kvapas. Anyta sukiojosi prie viryklės užsirišusi Eglės prijuostę, tarsi būtų čia tikroji šeimininkė.
– O, Eglute, jau grįžai! – linksmai sučiulbo Ona.