— Atleiskite už mano karvę! Vėl kemša, lyg saiko neturėtų! — Tomo balsas perskrodė šventinį šurmulį taip staigiai, tarsi būtų driokstelėjęs šūvis.
Eglė sustingo su šakute rankoje. Ant jos kabėjęs salotos kąsnis taip ir nepasiekė lėkštės. Smulkutė, trapi, vos kokių penkiasdešimties kilogramų, ji sėdėjo priešais vyrą ir jautė, kaip į ją susminga visų prie stalo sėdinčiųjų žvilgsniai.
Marius užspringo šampanu. Jo žmona Rasa pravėrė lūpas, bet žodžiai taip ir neišėjo. Virš stalo pakibo tokia nejauki tyla, kai net įkvėpti pasidaro gėda.
— Tomai, ką tu čia kalbi? — pirmasis atsitokėjo Marius.
— O ką? Tiesos jau pasakyti negalima? — Tomas patogiai atsilošė kėdėje, akivaizdžiai patenkintas sukeltu įspūdžiu. — Mano kvaiša vėl prisiaugino nereikalingų kilogramų. Su tokia net į žmones išeiti gėda!
Eglės veidas užkaito. Ne tiek iš gėdos, kiek nuo viduje pervėrusio skausmo. Akys prisipildė ašarų, tačiau ji, kaip jau buvo įpratusi, jas sulaikė. Per trejus santuokos metus išmoko. Iš pradžių verkdavo. Vėliau nustojo. Kam gi tai rūpėjo?
— Na, baik jau, Tomai, — nuo kito stalo galo nedrąsiai pabandė švelninti padėtį Paulius. — Eglė pas tave tikra gražuolė.
— Gražuolė? — Tomas nusikvatojo. — Tu ją be makiažo esi matęs? Baidyklė, o ne moteris. Kartais ryte atsimerkiu ir galvoju: kas čia šalia manęs atsigulė? Iš kur šitas padaras atsirado?
Kažkas nervingai sukikeno. Kažkas nuleido akis į lėkštę. Eglė pakilo nuo kėdės lėtai ir atsargiai, lyg bijotų subyrėti nuo menkiausio judesio.
— Aš trumpam į tualetą, — tyliai ištarė ji ir išėjo iš kambario.
— Įsižeidė! — patenkintas prunkštelėjo Tomas. — Dabar grįš ir tylės iki pat ryto. Moteris reikia laikyti ribose!
Marius žiūrėjo į draugą ir sunkiai jį atpažino. Jie bičiuliavosi dar nuo mokyklos laikų — penkiolika metų. Tomas visada buvo linksmas, triukšmingas, kompanijos siela. Kai vedė Eglę, visi nuoširdžiai džiaugėsi: atrodė tokia graži pora. Ji — švelni, tyki, didelėmis rudomis akimis. Jis — savimi pasitikintis, sėkmingas.
Tačiau kažkuriuo metu viskas pasisuko ne ten. Iš pradžių tai buvo vadinamosios „juokelės“. Tomas prie kitų žmonių žmoną vadindavo „mano kvailute“, „vištos galva“, „nevykėle“. Visi nejaukiai nusijuokdavo — esą šeimyninis humoras, ką čia padarysi. Paskui tie žodžiai ėmė darytis vis žiauresni.
„Mano karvė vėl visą tortą surijo!“ — rėkdavo jis per visą restoraną, kai Eglė užsisakydavo desertą.
„Atleiskite už maniškę, ji gaminti taip ir neišmoko!“ — atsiprašinėdavo svečių po puikios vakarienės.
„Ko iš jos norėti? Universitetą šiaip ne taip baigė, už centus dirba!“ — taip kalbėdavo apie moterį, kuri studijas baigė su pagyrimu ir dirbo pradinių klasių mokytoja.
Tą akimirką Rasa alkūne bakstelėjo Mariui į šoną.