— Daryk ką nors, — tyliai, bet griežtai sušnabždėjo ji.
Marius pakilo nuo kėdės.
— Išeisiu parūkyti.
Eglę jis rado tualete. Ji stovėjo prie kriauklės, taip stipriai įsikibusi į jos kraštą, kad pabalo pirštai. Verkė be garso. Blakstienų tušas buvo nubėgęs tamsiais dryžiais, lūpdažis išsitepęs. Ji atrodė sugniuždyta — būtent tokia, kokią Tomas, regis, ir stengėsi ją paversti.
— Egle, kaip tu? — atsargiai paklausė Marius.
Moteris krūptelėjo, paskubomis perbraukė delnais per akis.
— Viskas gerai. Nusiprausiu ir grįšiu.
— Kodėl tu tai kenti?
Ji atsisuko. Veide buvo ne pyktis, o visiškas nuovargis.
— O kur man dėtis? Aš nieko neturiu. Butas jo, automobilis jo. Aš mokytoja, uždirbu nedaug. Tėvai gyvena kaime, patys vos suduria galą su galu. Jei grįžčiau pas juos, visam kraštui būčiau gėda.
— Tai nėra gėda.
— Jiems būtų. Ištekino už miestiečio, pasiturinčio vyro. Mama visiems gyrėsi, koks mano vyras geras, koks rūpestingas. O ką aš dabar pasakysiu? Kad jis mane vadina karve?
— Jis visada toks buvo?
Eglė papurtė galvą.
— Pirmi metai buvo kaip pasakoje. Gėlės, dovanos, gražūs žodžiai. Nešiojo ant rankų. O paskui… Iš pradžių pasakė, kad sriubą verdu ne taip. Vėliau — kad rengiuosi kaip kaimietė. Dar vėliau — kad esu kvaila. Ir nuo tada viskas ritosi žemyn. Dabar jis mane žemina net prie svetimų, o namuose…
Ji nutilo, tarsi žodžiai būtų užstrigę gerklėje.
— Kas namuose? Muša?
— Ne. Blogiau. Tyli. Gali savaitę nepratarti nė žodžio, lyg manęs apskritai nebūtų. O paskui staiga ima rėkti dėl kokios smulkmenos — ne taip išploviau lėkštes, ne ten padėjau šlepetes. Kartojasi, kad esu niekam tikusi, niekam nereikalinga, kad jis mane laiko tik iš gailesčio.
— Egle, juk tai visiška nesąmonė. Tu graži, protinga…
— Aš jau pati nebežinau, kokia esu, — vos girdimai tarė ji. — Pažiūriu į veidrodį ir matau tai, ką jis sako: karvę, kvailę, baidyklę. Gal jis teisus?
Iš salės atsklido garsus Tomo juokas.
— Ji pas mane lovoje kaip rąstas! Guli ir į lubas spokso, avis skaičiuoja!
Eglė išbalo taip, lyg kas būtų ištraukęs iš jos paskutinį kraujo lašą. Mariaus pirštai susigniaužė į kumščius.
— Viskas. Užteks. Ruoškis, aš tave išvešiu.
— Kur?
— Kur tik pasakysi. Pas tėvus, pas draugę, į viešbutį. Bet kur, tik ne čia.
— Jis neleis.
— Čia ne jam spręsti.
Jie grįžo į salę. Tomas jau buvo gerokai įkaušęs ir, įsismaginęs, pasakojo dar vieną „juokingą“ istoriją apie žmoną.
— Įsivaizduojat, vakar valandą ieškojo akinių! O jie jai ant galvos buvo! Na ir višta!
— Mes išeiname, — ramiai pasakė Marius.
Tomas akimirksniu suraukė kaktą.
— Kur dar susiruošėt?
— Nuvešiu Eglę.
— Ji niekur nevažiuos. Egle, sėskis!
Ji mechaniškai žengė žingsnį stalo pusėn, bet Marius suėmė ją už rankos, neleisdamas jai grįžti atgal.