— Kur tu prapuolei?! Aš tau aiškiai sakiau, kad šiandien pas mane ateina svečių! — į telefoną riaumojo vyras.
Tačiau Eglei jo balsas tą akimirką nebekėlė jokio jausmo. Ji tiesiog nutraukė skambutį, padėjo telefoną į šalį ir ėmė krautis daiktus.
Ji labai gerai prisiminė tą dieną, kai Jonas grįžo namo plačiai šypsodamasis ir nešinas šampano buteliu. Tai buvo prieš ketverius metus. Tada jie dar juokdavosi virtuvėje iki ašarų, jis kas rytą prieš išeidamas į darbą ją pabučiuodavo, o Eglė nuoširdžiai tikėjo, kad jie yra du vienas kitą mylintys žmonės, o ne šeimininkas ir jam tarnaujanti moteris.
— Egle, tu nepatikėsi! — tą vakarą Jonas čiupo ją į glėbį ir apsuko svetainėje. Ji juokėsi, prisiglaudusi prie jo peties. — Mane paskyrė skyriaus vadovu! Supranti? Vadovu! Alga, priedai nuo skyriaus pajamų… Aš uždirbsiu tris kartus daugiau nei iki šiol!
Eglė tada džiaugėsi iš visos širdies. Jonas ilgai ėjo link šito tikslo: dirbdavo iki vėlaus vakaro, mokėsi, lankė mokymus, stengėsi labiau už kitus. Paaukštinimo jis tikrai nusipelnė. Jai atrodė, kad nuo šiol jų gyvenimas turės tik gerėti.
Iš pradžių taip ir buvo. Pirmus mėnesius Jonas tiesiog švytėjo. Jis nešdavo dovanas, kviesdavo ją vakarieniauti į restoranus, kalbėjo apie atostogas Italijoje, apie vaikus, apie erdvesnį būstą. Eglės reikalai darbe taip pat klostėsi puikiai. Reklamos agentūroje, kurioje ji dirbo, jos projektai vienas po kito sulaukdavo įvertinimų, o klientai vis dažniau prašydavo, kad būtent ji imtųsi jų užsakymų.
Bet pamažu kažkas ėmė keistis. Jonas vis dažniau užsibūdavo darbe, vis rečiau klausė, kaip praėjo jos diena, ir vis mažiau domėjosi tuo, kas jai svarbu. Maždaug po pusmečio nuo paaukštinimo jis vieną vakarą netikėtai pareiškė:
— Egle, kam tau apskritai tas darbas? Pagalvok pati: dabar aš uždirbu pakankamai, galiu išlaikyti šeimą. Tu galėtum rūpintis namais, savimi… Man net nejauku, kai kolegos klausia, ką veikia mano žmona, o aš turiu aiškinti, kad ji ten kažkokias reklamas kuria.
— Kaip tai „kažkokias reklamas“? — Eglė iš pradžių net nesuprato, ar jis kalba rimtai. — Jonai, aš esu vyriausioji specialistė. Vadovauju dvylikos žmonių komandai, mano projektai…
— Ir kas iš to? — jis tik gūžtelėjo pečiais. — Pinigų mums dabar netrūksta. Kam tau tas nervų gadinimas, įtampa, amžini terminai? Namuose galėtum būti karalienė, o ne kažkokia kūrybininkė.
Eglė bandė save raminti, kad jis tiesiog pavargęs, kad tai tik laikina nuotaika. Tačiau Jonas prie šios temos grįždavo vėl ir vėl. Jis vis kartodavo, jog tikrai sėkmingų vyrų žmonos nedirba, o jos karjera, palyginti su jo atsakomybe, esą tėra vaikiškas žaidimas.
— Aš išlaikau šeimą! — mėgdavo pabrėžti jis. — O ką darai tu? Dėlioji paveikslėlius ir žaidi su šūkiais?
Keliasdešimt kartų Eglė mėgino priešintis. Ji ginčijosi, aiškino, prašė suprasti. Tačiau Jonas spaudė vis stipriau, o jų santykiuose kasdien daugėjo šalčio. Galiausiai ji palūžo. Parašė prašymą išeiti iš darbo, atsisveikino su komanda ir paliko projektus, kurie jai buvo beveik kaip savi vaikai.
— Matai, kaip dabar viskas gerai, — patenkintas tarė Jonas, kai pirmą kartą rado ją namuose su paruošta vakariene. — Pagaliau esi tikra žmona.
Tik tas „tikros žmonos“ vardas netrukus pasirodė esąs kartus ir žeminantis. Jonas vis dažniau elgėsi su ja taip, lyg ji būtų samdyta namų darbininkė. Jis nebeprašydavo — jis įsakinėdavo. Net paprasto „ačiū“ už jos pastangas jo lūpose beveik nebeliko.