Vakarienę jis priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką. Kai į namus užsukdavo jo bendradarbiai ar draugai, Jonas net nepasiteiraudavo, ar Eglė norėtų ką nors gaminti. Jis tiesiog pranešdavo sprendimą, tarsi viskas jau būtų nuspręsta už ją.
— Rytoj ateis Mantas su Tomu. Padaryk ką nors su mėsa. Ir dar nupirk gerą tortą.
Eglė tyliai linktelėdavo. Ji vis dar jį mylėjo. Vis dar guodė save mintimi, kad tai tik laikinas etapas, kad jis atsitokės, pasikeis, o jų gyvenimas vėl grįš į senas vėžes.
Tačiau viskas krypo ne į gerąją, o į visai priešingą pusę.
Vieną vakarą Jonas parėjo namo niūrus, lyg būtų nešęs ant pečių visą pasaulio sunkumą. Jo veidas buvo papilkėjęs, pirštai vos pastebimai drebėjo. Jis nusileido ant sofos ir ilgai nepratarė nė žodžio.
— Kas atsitiko? — atsargiai paklausė Eglė.
— Mane atleido, — dusliai ištarė jis. — Tiesiog išmetė iš darbo.
— Kaip tai atleido? Už ką?
— Jie aiškina, kad ėmiau kyšius. Kad su klientais tariavausi dėl nuolaidų už procentą. Visiška nesąmonė! — Jonas kumščiu trenkė į stalą. — Čia Andriaus darbas! To šliužo, kurį aplenkiau, kai skyrė į pareigas. Jis pripasakojo apie mane melų, o jie net nesivargino normaliai visko patikrinti. Tiesiog išspyrė!
Eglė jį apkabino, glostė plaukus, ramino. Kartodavo, kad viskas susitvarkys, kad jis tikrai ras kitą vietą, juk turi patirties, pažinčių, vardą rinkoje.
Bet slinko mėnesiai, o darbo vis neatsirasdavo. Jonui niekur nesisekė įsidarbinti. Kalbos apie jį greitai pasklido po visą sritį, ir vos personalo specialistai pamatydavo jo pavardę, gyvenimo aprašymas nuguldavo atmetamų kandidatų krūvoje.
Tada darbo teko ieškotis Eglei. Po dvejų metų pertraukos tai pasirodė beveik neįmanoma. Galiausiai ją priėmė į nedidelę agentūrą jaunesniąja kūrybininke — į tas pačias pareigas, nuo kurių ji buvo pradėjusi prieš aštuonerius metus. Atlyginimas buvo keturis kartus mažesnis už tą, kurį ji gaudavo anksčiau.
O Jonas tuo metu neatpažįstamai pasikeitė. Jis pradėjo gerti. Iš pradžių tik vakarais, paskui ir dieną. Ant Eglės šaukdavo dėl menkiausios smulkmenos. Kaltino ją, kad per mažai uždirba, prastai gamina, nesugeba palaikyti tvarkos namuose.
— Aš tave išlaikiau! Viską tau daviau! Ir kur tavo dėkingumas?! — rėkdavo jis. — Tu net šeimos normaliai išmaitinti nesugebi!
Eglė dirbdavo po dvylika valandų per parą. Ji bandė atkurti senus ryšius, vytis prarastą laiką, įrodyti, kad dar gali būti reikalinga. Tačiau grįžusi namo rasdavo ne poilsį, o krūvas neplautų indų, tuščią šaldytuvą ir girtą, amžinai kažko reikalaujantį vyrą.
Blogiausia buvo tai, kad Jonas net nemėgino ieškoti darbo. Ištisas dienas jis praleisdavo internete, kurdamas keršto planus Andriui. Skaitė forumus, kuriuose žmonės aptarinėjo buvusią jo įmonę, rašė anoniminius skundus Valstybinei mokesčių inspekcijai, kapstėsi ieškodamas kompromituojančios informacijos.
— Aš jį sunaikinsiu, — burbėdavo, įsmeigęs akis į nešiojamojo kompiuterio ekraną. — Visi pamatys, kas jis iš tikrųjų yra.
— Jonai, — nedrąsiai bandydavo prabilti Eglė, — gal geriau susitelktum į darbo paieškas? Žinau kelias įmones, kur galėtum…
— Užsičiaupk! — piktai nukirsdavo jis. — Tu nieko nesupranti! Pirmiausia aš susidorosiu su tuo padaru, o tada…
Tačiau tas „tada“ taip ir neatėjo.
Naktimis Eglė verkdavo vonioje, kad Jonas neišgirstų. Ji verkė iš nuovargio, iš pažeminimo, iš skausmo, kad žmogus, kurį mylėjo, virto piktu, neteisingu ir jai visiškai svetimu vyru.