Iš jos pažiro drabužiai, o nešiojamasis kompiuteris vos nenuslydo laiptais žemyn. Jonas akimirksniu puolė prie daiktų, paskubomis juos rinko, kartu šaukdamas, kad ji visai neteko proto, kad taip elgtis negalima, kad tai ir jo namai.
Eglė stovėjo tarpduryje. Jos balsas buvo tylus, bet nepalaužiamas.
— Rytoj paduosiu prašymą skirtis.
— Ką?!
— Ryte einu pas advokatą. Pradedu skyrybas.
— Egle, negali taip… Mes juk šeima! Aš tave myliu! Man tiesiog sunkus laikotarpis…
— Tas „sunkus laikotarpis“ tęsiasi jau dvejus metus, — atsakė ji. — Ir aš nebenoriu jame gyventi.
— O kur man dėtis? Aš neturiu nei pinigų, nei darbo…
— Tai jau ne mano rūpestis.
— Egle, prašau! Mes galime viską išsiaiškinti. Aš pasikeisiu, susirasiu darbą, viskas bus kaip anksčiau…
— Sudie, Jonai.
Ji užtrenkė duris ir atsirėmė į jas nugara. Dar ilgai už jų girdėjosi jo balsas: iš pradžių prašymai, paskui priekaištai, tada grasinimai. Galiausiai triukšmas pamažu nutilo.
Eglė nuėjo į vonią, atsuko vandenį ir pirmą kartą per dvejus metus pravirko ne iš skausmo, o iš palengvėjimo.
Kitą rytą ji iš tiesų pateikė skyrybų dokumentus. O po savaitės idėja, kurią užbaigė tą naktį, agentūrai atnešė didžiausią sutartį per visą jos istoriją. Vadovas pasiūlė Eglei kūrybos vadovės pareigas.
Jonas dar kelis mėnesius bandė grįžti. Skambino, rašė žinutes, laukdavo prie jos biuro. Žadėjo pasikeisti, susirasti darbą, vėl tapti tuo žmogumi, kurį ji kadaise pažinojo.
Tačiau Eglė nepamiršo to vakaro. Ji prisiminė jo balsą telefone: „Kur valkiojiesi?!“ Prisiminė visus pažeminimus, spaudimą, panieką ir metų metus kauptą nepagarbą.
Tada ji galutinai suprato: senojo Jono nebėra. O gal jo niekada ir nebuvo. Gal tai tebuvo kaukė, kuri nukrito tą akimirką, kai jo rankose atsirado pinigai ir valdžia.
Praėjus metams po skyrybų, Eglė nusipirko nedidelį butą miesto centre. Ji buvo paaukštinta. Vėliau susipažino su vyru, kuris klausdavo jos nuomonės, domėdavosi jos darbu ir niekada nekeldavo prieš ją balso.
Jonui taip ir nepavyko susirasti padoraus darbo. Paskutinį kartą apie jį ji išgirdo iš bendrų pažįstamų: jis dirbo kurjeriu mažoje įmonėje ir vis dar kurpė planus, kaip atkeršyti buvusiam kolegai.
Eglė daugiau nebeverkdavo naktimis. Ir nė karto nesigailėjo to vakaro, kai po daugelio metų pirmą sykį savo gyvenimą iškėlė aukščiau už vyro užgaidas.
Kartais, eidama pro senąjį jų namą, ji prisimindavo Joną, kurį kadaise mylėjo. Bet jai buvo liūdna ne dėl iširusios santuokos. Jai skaudėjo dėl to, kaip smarkiai žmogus gali pasikeisti. Kaip pinigai ir valdžia mylintį vyrą paverčia tironu, o jų netektis — piktu, į nuoskaudas įklimpusiu pralaimėtoju.
Tik Eglė daugiau nebenorėjo aukoti savęs dėl svetimų ambicijų ir kompleksų. Ji išmoko vertinti save. Ir tai tapo svarbiausia pamoka iš visos šios istorijos.
Ankstyvą vakarą ji ėjo per miestą į savo naujus namus, kur jos laukė šilta vakarienė, gera knyga ir tyla. Ten niekas nešaukė, nereikalavo, nežemino.
Ten ji pagaliau buvo laisva.