Vis dėlto Eglė vis dar laikėsi. Ji guodė save mintimi, kad tai laikina duobė, kad Jonas kada nors išsikapstys iš savo pykčio, atsities ir vėl taps tuo žmogumi, kurį ji kadaise pažinojo.
Bet vieną dieną viskas nutrūko.
Tą vakarą Eglė sėdėjo biure ir rengė koncepciją svarbiam klientui. Darbą reikėjo atiduoti jau kitą rytą, o dizainerio paruoštus failus ji buvo gavusi vos prieš valandą. Ji puikiai suprato: šiandien teks likti iki vėlumos.
Septintą suskambo telefonas.
— Klausau, — atsiliepusi išgirdo nepatenkintą Jono balsą. — Aštuntą būk namie. Ateina Darius su Pauliumi. Iškepsi mėsos, nupirksi alaus. Aišku?
— Jonai, aš turiu skubų darbą, nespėsiu…
— Ką? — jo balsas staiga pritilo, bet nuo to pasidarė dar grėsmingesnis.
— Tai svarbus projektas. Rytoj ryte turiu jį priduoti. Aštuntą namuose tikrai nebūsiu.
— Man tavo projektai nerūpi! Tu privalai būti namie!
Ir jis nutraukė pokalbį.
Eglė kurį laiką žiūrėjo į užgesusį ekraną. Biure jau seniai buvo išsiskirstę visi darbuotojai, o ji viena sėdėjo palinkusi prie maketų ir bandė užbaigti tai, kas agentūrai galėjo atnešti stambų užsakymą.
Pusę devynių telefonas vėl ėmė vibruoti.
— Kur tu bastaisi?! Aš tau sakiau, kad šiandien ateina žmonės! — į ragelį rėkė Jonas.
Eglė nieko neatsakė. Ji tiesiog klausėsi jo riksmų, priekaištų ir įžeidinėjimų. Klausėsi, kaip jis vadina ją savanaude, aiškina, kad ji jo negerbia, kad yra bloga žmona.
Tada ramiai padėjo ragelį.
Ji pakilo nuo kompiuterio, susidėjo daiktus ir išėjo namo.
Buto durys buvo praviros — svečiai rūkė balkone. Jonas vaikščiojo po svetainę pirmyn atgal ir, plačiai mosuodamas rankomis, kažką aiškino draugams. Pamatęs Eglę, jis tuoj pat puolė prie jos.
— Kur buvai?! Mes jau dvi valandas laukiam! Darius su Pauliumi atėjo, o valgyti nėra ko!
Eglė nė nestabtelėjo. Ji praėjo pro jį tiesiai į miegamąjį, iš spintos ištraukė didelę kelioninę tašę ir ėmė krauti į ją Jono daiktus: marškinius, džinsus, kojines, apatinius.
— Ką tu darai? — Jonas sustingo tarpduryje, sekdamas kiekvieną jos judesį.
Eglė tylėjo. Tvarkingai, be skubos, ji dėjo jo drabužius, knygas, skutimosi reikmenis.
— Egle, kas tau pasidarė?! — jau garsiau paklausė jis.
Ji vis tiek neatsakė. Užsegė tašę, pakėlė ją ir nunešė į prieškambarį. Jonas ėjo iš paskos, kažką kalbėjo, bet jo žodžiai jos nebepasiekė.
Eglė atidarė buto duris ir pastatė tašę laiptinėje. Tada grįžo pasiimti kitos dalies.
— Egle, tu išprotėjai?! — suriko Jonas. — Ką čia išdarinėji?!
Balkone svečiai nutilo. Jie nejaukiai ir smalsiai žvilgčiojo į kambarį.
— Vyrai, — ramiu balsu tarė Eglė, — atsiprašau, bet vakaras baigtas. Prašau, eikite namo.
Darius su Pauliumi skubiai čiupo striukes ir sumišę išslinko pro duris, kažką murmdami apie tai, kad „ne laiku užėjo“ ir kad „pasikalbės kitą kartą“.
O Eglė toliau nešė Jono daiktus lauk. Batus, portfelį, mėgstamą puodelį su buvusios darbovietės logotipu.
— Egle! — Jonas staiga sugriebė ją už rankos. — Kas vyksta? Bent jau paaiškink!
Ji išplėšė ranką iš jo pirštų ir išnešė paskutinę daiktų krūvą. Viena tašė išsprūdo ir trenkėsi ant grindų.