Tik po kurio laiko žinutėmis mane užvertė bendri pažįstami.
Sandra, kadaise buvusi mano draugė, su kuria anksčiau bendraudavome šeimomis, parašė:
Rūta, gal pati jį privedei? Jis aria nuo ryto iki vakaro, kad tą verslą pastatytų, o tu namuose sėdėjai. Vyrai tokių dalykų neatleidžia.
Perskaičiau. Uždariau pokalbį.
Atsakyti nenorėjau.
Ne todėl, kad nebūčiau turėjusi ką pasakyti. Tiesiog supratau, kad tai beprasmiška.
Mama per vakarienę pastebėjo mano veidą, kai skaičiau tas žinutes. Ji tyliai pastūmė arčiau lėkštę su blynais. Karšti, purūs, tokie pat kaip vaikystėje.
– Liaukis skaičiusi tas nesąmones, – pasakė ji. – Tik širdį sau draskai.
– Mama, jie visi mano, kad aš jį palikau. Nes jis taip pateikė.
– Tai parašyk, kaip buvo. Paaiškink žmonėms.
– Ne. Tegul aiškina mano advokatas. Teisme.
Mama tik papurtė galvą ir daugiau nieko nebesakė.
Ji nesuvokė, kam man reikalingas advokatas, kodėl apskritai reikia kreiptis į teismą ir kam tie visi oficialūs aiškinimaisi. Jos supratimu, šeima reiškė kentėti, nuryti nuoskaudas, atleisti ir tempti savo naštą iki galo.
Su mano tėvu ji taip nugyveno keturiasdešimt metų. Ir kažkaip su tuo susitaikė.
Tik, skirtingai nei Mantas, mano tėvui bent jau užteko padorumo antrą dieną nepakeisti durų spynų.
Trečią dieną man paskambino Vytautas.
– Rūta, peržiūrėjau dokumentus, – iš karto perėjo prie reikalo. – Butas: šešiasdešimt trys kvadratiniai metrai, preliminari vertė – apie penkiasdešimt aštuonis tūkstančius eurų. Jums priklauso pusė. Automobilio rinkos kaina dabar maždaug trisdešimt du tūkstančiai eurų, ir čia taip pat kalbame apie pusę. UAB „B-Statyba“ apyvartos nėra blogos. Pirminiais skaičiavimais, jūsų dalis ten galėtų siekti apie penkiolika tūkstančių eurų. Bendra teisėtai jums priklausanti suma – apie keturiasdešimt septynis tūkstančius eurų.
Keturiasdešimt septyni tūkstančiai.
Tą skaičių kelis kartus pakartojau mintyse.
Mantas buvo įsitikinęs, kad išmetė iš savo gyvenimo kažką nereikšmingo. Kažką, kas nieko neturi ir nieko neverta.
Tik ta „nieko verta“ moteris, pasirodo, turėjo teisę į keturiasdešimt septynis tūkstančius eurų.
– Ir dar yra vaikų išlaikymas, – tęsė Vytautas. – Už du nepilnamečius vaikus jis kas mėnesį privalės mokėti trečdalį savo pajamų. Jeigu bandys slėpti pajamas per įmonę, prašysime teismo nustatyti fiksuotą sumą.
– Kada pateiksime dokumentus?
– Viskas beveik paruošta. Rytoj pateiksiu ieškinį.
Padėkojau jam ir baigiau pokalbį.
Telefonas tuoj pat vėl suskambo.
Skambino Ugnė.
– Labas, mama… Mama, aš norėjau tavęs kai ko paklausti, – jos balsas buvo tylus, atsargus, lyg ji bijotų, kad supyksiu.
– Klausk, širdele. Ko tik nori.
– Teta Aurelija… ji tėčio draugė? Ji nakvojo pas mus bute. Atėjo vakare ir liko. Tėtis sakė, kad ji jo kolegė.
Prispaudžiau telefoną prie ausies ir užmerkiau akis.
Teta Aurelija.
Kolegė.
Nakvojo.
Praėjus vos trims dienoms po to, kai išvarė žmoną, jis jau atsivedė į mūsų namus kitą moterį.
Į butą, už kurio paskolą mokėjome abu.
Į lovą, kurioje dvylika metų užmigdavau aš.
– Ugnyte, viskas bus gerai, – pasakiau kiek įmanoma ramesniu balsu. – Aš greitai pasiimsiu tave ir Domą. Labai greitai.
Padėjusi ragelį išėjau į mamos balkoną.
Buvo kovas. Oras dar kandžiojosi šalčiu, kvepėjo šlapiu asfaltu ir kažkokiu aitrumu. Apačioje kažkas degino sausas šakas, dūmai kilo plonomis pilkomis juostomis.
Uždėjau delnus ant balkono turėklų.
Metalas buvo stingdantis. Keista, bet tas šaltis padėjo susikaupti.
Dvylika metų aš miegojau toje lovoje. Gamindavau maistą toje virtuvėje. Skalbdavau jo marškinius ta pačia skalbykle.
Ploviau grindis. Užsakinėjau maistą. Registravau Ugnę pas gydytojus. Vežiojau Domą pas logopedą.
Kiekviena mano diena priminė pamainą fabrike. Tik be atlyginimo, be atostogų ir be savaitgalių.
O jam užteko trijų dienų, kad į tą patį butą atsivestų kitą moterį ir aštuonmetei dukrai pristatytų ją kaip „kolegę“.
Žinote, aš tikrai stengiausi.
Pastaruosius dvejus metus, kai Mantas ėmė keistis, bandžiau su juo kalbėtis. Bandžiau pasiekti žmogų, kurį kadaise mylėjau.
Sakydavau:
– Pasikalbėkime. Kas vyksta?
Jis atsakydavo:
– Viskas gerai. Nustok prisigalvoti.
Siūliau nueiti į šeimos terapiją.
Jis tik nusijuokdavo.
– Aš tau ką, išprotėjęs?
Kartą pasakiau, kad noriu grįžti į darbą.
– Kam? – paklausė jis. – Aš pakankamai uždirbu. Sėdėk namie.
Ir aš likau.
Nes butas buvo jo.
Automobilis buvo jo.
Pinigai buvo jo.
O aš buvau tik priedas prie jo pavardės.
Grįžti?
Ne.
Atleisti?
Ne.
Sugrįžau į kambarį, paskambinau Vytautui ir ištariau tik tris žodžius:
– Reikalaukite visko, kas priklauso.
Po savaitės Mantas turėjo gauti voką, kuris apvers jo pasaulį aukštyn kojomis.
Jis dar paprasčiausiai to nežinojo.
Vytautas Mantui paskambino trečią dieną.
Sėdėjau šalia jo kabinete. Advokatas iš anksto perspėjo, kad įjungs garsiakalbį, kad galėčiau girdėti visą pokalbį.
Vienas signalas.
Antras.
Trečias.
Mantas atsiliepė žvaliu, beveik linksmu balsu. Akivaizdu, jis nesitikėjo nieko nemalonaus.
– Klausau?
– Laba diena. Ar kalbu su Mantu?
– Taip. O kas čia?
– Mano vardas Vytautas Kazlauskas. Esu advokatas ir atstovauju jūsų žmonos, Rūtos, interesams. Skambinu informuoti, kad teismui pateiktas ieškinys dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.
Kitame laido gale stojo tyla.
Praėjo trys sekundės.
Tada dar viena.
Per garsiakalbį aiškiai išgirdau, kaip Mantas nurijo seiles.
– Koks… koks ieškinys?
Vytautas kalbėjo ramiai, lyg skaitytų iš anksto parengtą tekstą.
– Butas buvo įsigytas 2016 metais, jums esant santuokoje. Tai laikoma bendrąja jungtine nuosavybe. BMW X3, registruotas jūsų vardu 2023 metais, taip pat įsigytas santuokos metu. UAB „B-Statyba“, kurią įsteigėte 2023 metais, buvo kuriama santuokoje ir naudojant šeimos sukauptas lėšas. Todėl jūsų žmona turi teisėtą teisę į jai priklausančią dalį.
Vėl pauzė.
Šį kartą ilgesnė.
– Palaukite, – pagaliau prabilo Mantas. Jo balse jau nebeliko jokio linksmumo. – Čia mano butas. Aš už jį mokėjau. Aš mokėjau paskolą!
– Paskola buvo dengiama iš šeimos biudžeto santuokos laikotarpiu, – ramiai paaiškino Vytautas. – Pagal Civilinio kodekso nuostatas turtas, įgytas santuokoje, laikomas bendru sutuoktinių turtu, nesvarbu, kieno vardu įforminti dokumentai. Tuomet Vytautas perėjo prie preliminaraus turto vertinimo.