Žmonai tenkančios dalies vertė, pagal pirminius skaičiavimus, siekia keturiasdešimt septynis tūkstančius eurų. Be to, jums teks mokėti išlaikymą dviem nepilnamečiams vaikams — trisdešimt tris procentus nuo savo pajamų. Ieškinys jau pateiktas. Jo kopiją gausite savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.
Aš sėdėjau Vytauto kabinete prie lango pastatytame krėsle, delnu spaudžiau šlaunį ir klausiausi, kaip kitame telefono gale Mantas sunkiai kvėpuoja.
Ne todėl, kad būtų pavargęs.
Todėl, kad pagaliau suprato.
Suprato, jog tas jo išsvajotas „naujas gyvenimo lapas“ visai ne baltas.
Ant jo buvo skaičiai.
Daug skaičių.
Ir labai didelių.
Mantas nutraukė pokalbį.
Vytautas ramiai nusiėmė akinius ir padėjo juos ant stalo.
– Visiškai numatoma reakcija, – tarė jis. – Per artimiausią valandą ar dvi jis perskambins. Tik šį kartą jau ne man, o tau.
Praėjo keturiasdešimt minučių.
Mano telefonas suvirpėjo.
Ekrane pasirodė Manto vardas.
Pirmą kartą per tris dienas jis pats man paskambino.
Tris paras – nė vienos žinutės. Nė vieno klausimo apie vaikus. Nė karto nepasidomėjo, kur mes, kaip laikomės, ar mums ko nors reikia.
Bet dabar jis skambino.
Atsiliepiau.
– Rūta, – jo balsas skambėjo visai kitaip. Jame nebuvo nei ankstesnio pasipūtimo, nei įsakmaus tono, nei įpročio spragtelėti pirštais ir tikėtis, kad visi puls vykdyti. Jis kalbėjo tyliai, skubėdamas. – Rūta, ką tu darai? Koks dar advokatas? Koks ieškinys? Mes juk galime normaliai pasikalbėti. Kaip suaugę žmonės. Be visų šitų… be teismų. Susitikime, atsisėskime, viską aptarkime. Gal aš… gal tiesiog perlenkiau lazdą. Mes patys susitvarkysime. Kam čia tie teisininkai?
Prieš tris dienas jis pastatė mano lagaminą prie durų.
Jis neklausė, ar aš noriu išeiti.
Jis nesiūlė pasikalbėti.
Jis nesakė, kad galbūt buvo per daug įsikarščiavęs.
Jis tik šaltai ištarė:
– Susirink daiktus.
Ir aš susirinkau.
O dabar jam staiga prireikė „normaliai pasikalbėti“.
Pataisiau laikrodžio dirželį ant riešo.
Žvilgtelėjau į Vytautą. Jis tyliai linktelėjo.
– Ne, Mantai, – pasakiau. – Nuo šiol viskas tik per mano advokatą.
Ir išjungiau pokalbį.
Vytautas pakilo nuo kėdės, nuėjo prie kavos aparato ir paspaudė mygtuką.
Kabinetą netrukus užliejo šviežiai maltos kavos kvapas.
Paprasta darbo diena.
Paprastas telefono skambutis.
Paprastas teismui pateiktas ieškinys.
Jam – eilinė profesinė situacija.
Man – tikra revoliucija.
Dvylika metų aš buvau „niekas“.
Namų šeimininkė, virėja, skalbėja, auklė, slaugytoja, organizatorė – viskas nemokamai, viskas be sutarties, viskas paremta pasitikėjimu.
O Mantas tą pasitikėjimą nuplovė per vieną paprastą antradienį, kai prie durų pastatė mano lagaminą.
Telefonas vėl suvirpėjo.
Žinutė nuo Manto:
„Rūta, prašau, neikime į teismą. Nenorėjau tavęs įskaudinti. Duosiu tau pinigų, kiek norėsi. Tik nekišk į tai teisininkų.“
Neatsakiau.
Įsidėjau telefoną į rankinę.
Važiuodama atgal į mamos butą žiūrėjau pro autobuso langą.
Vienoje stotelėje moteris laikė už rankos berniuką, maždaug Domo amžiaus. Vaikas zirzė, nes norėjo ledų.
Paprastas gyvenimas.
Manasis jau buvo pasikeitęs.
Mama mane pasitiko tarpduryje.
– Na? Ką jis sakė?
– Prašė kalbėtis be advokatų.
– Matai! – mama suplazdeno rankomis. – Vadinasi, atsitokėjo. Gal tau iš tiesų reikėtų su juo susėsti ir viską ramiai aptarti?
– Mama, jis man neskambino tris dienas. Tris dienas jam nerūpėjo nei kur aš, nei kaip vaikai. Jis paskambino tik tada, kai sužinojo apie bylą. Jis nebijo prarasti manęs. Jis bijo prarasti pinigus.
Mama nutilo.
Tą vakarą paskambinau Ugnei ir paprašiau paduoti telefoną Domui.
– Mama, kada tu mus pasiimsi? – paklausė sūnus. Jo balsas buvo mieguistas ir įsižeidęs.
– Greitai, mano brangusis. Labai greitai.
Atsiguliau ant mamos lovos.
Lubos buvo baltos, kampe – mažas įbrėžimas. Jis ten liko dar nuo tada, kai man buvo penkiolika.
Mamos bute beveik niekas nepasikeitė.
O mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Telefonas nušvito.
Dar viena Manto žinutė:
„Duosiu tau pinigų, kiek tik paprašysi. Tik neįtrauk teisininkų.“
Jis būtų davęs tiek, kiek aš paprašyčiau.
Pagal įstatymą man priklausė keturiasdešimt septyni tūkstančiai eurų.
Akimirką pagalvojau, ar jo „kiek tik paprašysi“ sutaptų su tuo, kas man priklausė teisėtai.
Vargu.
Bet tai jau nebebuvo mano rūpestis.
Tai buvo Vytauto darbas.
Ir teismo reikalas.
Praėjo savaitė.
Mantas rašė kasdien.
Iš pradžių jo žinutės buvo trumpos:
„Paskambink man.“
Vėliau jos pailgėjo:
„Rūta, kam mums tas teismas? Susitarkime patys.“
Paskui tapo dar ilgesnės:
„Aš suprantu, kad buvau neteisus. Nesusivaldžiau. Susitikime ir viską aptarkime. Esu pasiruošęs kompromisui.“
Kompromisui.
Prieš tris dienas jis padėjo mano lagaminą prie durų ir liepė krautis daiktus.
O dabar jam prireikė kompromiso.
Aš neatsakiau.
Kiekvieną jo žinutę pasitikdavo tyla.
Jis galėjo kalbėtis su Vytautu.
Galėjo aiškinti advokatui, kad buvo neteisus.
Galėjo siūlyti savo kompromisus žmogui su akiniais, kuris Civilinio kodekso nuostatas žinojo beveik mintinai.
Iš jo socialinių tinklų dingo visos istorijos.
Nuotraukos apie „laisvę“ buvo ištrintos.
„Teta Aurelija“ daugiau nelikdavo nakvoti. Tai man pasakė Ugnė.
Mantas staiga pradėjo grįžti namo laiku, ruošti vaikams vakarienę ir vežioti Domą į darželį.
Atrodė, lyg jis per vieną naktį būtų virtęs tokiu vyru, kokiu turėjo būti visus tuos metus.
Tačiau senųjų spynų jis negrąžino.
Ir rakto man nedavė.
Aš likau mamos bute, gėriau arbatą su citrina ir skaičiavau.
Dvylika metų.
Keturi tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt dienų.
Pusryčiai, pietūs, vakarienės.
Skalbimas, lyginimas, tvarkymas.
Mokykla, būreliai, šokiai, logopedas.
Viskas – be atlygio.
Be atostogų.
Be nedarbingumo.
Be padėkos.
Kai jis nusprendė, kad aš jam nebereikalinga, tiesiog išnešė mano lagaminą prie durų.
Jam atrodė, kad jis išmeta savo praeitį.
Tačiau paaiškėjo, kad jo praeitis kainuoja brangiau už jo ateitį.
Keturiasdešimt septyniais tūkstančiais eurų brangiau.
Ar man jo pagailėti?
Ar priversti sumokėti iki paskutinio cento?