– Kraukis daiktus. Važiuosi pas savo mamą. Butas lieka man.
Mantas pastatė lagaminą prie laukujų durų ir atsitraukė prie sienos, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Marškiniai buvo išleisti ant viršaus, nuo jo sklido ką tik užpurkšto odekolono kvapas. Net apsirengęs tą dieną jis atrodė ne taip kaip visada. Lyg ruoštųsi į darbo pokalbį.
Arba į pasimatymą.
Aš pažvelgiau į lagaminą. Jis buvo mano – senas, su vienu ratuku, kurį praėjusią vasarą buvau sutaisiusi lipnia juosta. Mantas jau buvo sukrovęs į jį mano drabužius. Tvarkingai, šito iš jo neatimsi. Viskas gulėjo lygiomis krūvelėmis. Net mano chalatą sulankstė – tą turkio spalvos, kurį nusipirkau sau gimtadienio proga prieš trejus metus.
Tai buvo vienintelis daiktas, kurį per tuos trejus metus įsigijau sau, neskaitant žieminių batų poros.
– Mantai, tu rimtai?
– Dar niekada nebuvau toks rimtas. – Jis spragtelėjo pirštais, kaip visada darydavo tada, kai jausdavosi visiškas padėties šeimininkas. – Aš viską apsvarsčiau ir nusprendžiau. Man reikia pradėti nuo švaraus lapo. Nuvešiu tave pas tavo mamą. Ten tau bus gerai. Butas lieka man. Aš už jį mokėjau.
Dvylika metų.
Šie žodžiai sukosi galvoje, kartūs kaip puodelio dugne atšalusi kava.
Dvylika metų kiekvieną trečiadienį kepdavau jam kotletus. Keturis kartus per savaitę vežiodavau Ugnę į šokius ir po dvi valandas stovėdavau spūstyse, kol nusigaudavome per visą miestą. Aš mokiau Domą skaityti. Aš skalbdavau Manto marškinius – tuos pačius išleistus marškinius, kuriuos dabar jis vilkėdavo išeidamas vakarais kažkur iš namų.
Aš juos skalbiau. Lyginau. Lanksčiau. Kabinau į spintą.
Dvylika metų buvau žmona, mama, skalbėja, virėja, vairuotoja, valytoja ir korepetitorė.
Be jokio atlygio.
O dabar prie durų stovėjo lagaminas ir nuskambėjo įsakymas: „Kraukis daiktus.“
Jis tikėjosi, kad pratrūksiu verkti. Mačiau tai iš jo veido. Jis buvo pasirengęs dramatiškai scenai. Gal net ryte repetavo ją prieš veidrodį, kol aš vežiau vaikus pas kaimynę.
Jis sąmoningai rinkosi trumpas, įsakmias frazes, kad neturėčiau už ko užsikabinti ir negalėčiau pradėti ginčo.
Bet aš neverkiau.
Tik pataisiau laikrodžio dirželį – įprotis, kuris Mantą visada erzindavo.
„Nustok tampyti, mane tai siutina“, – kartodavo jis.
Paėmiau lagaminą ir išėjau į koridorių. Apsiaviau batus, užsimečiau striukę. Jis stovėjo kambario tarpduryje ir stebėjo, kaip užsitraukiu užtrauktuką.
Virtuvėje lašėjo čiaupas. Nuo sausio prašiau, kad jį sutaisytų.
Du mėnesiai.
Jis taip ir neprisiruošė.
– Tu tiesiog šitaip išeini? – Jo balsas pasikeitė. Jis nesuprato, kas vyksta.
– O kaip, tavo manymu, turėčiau išeiti? Apsikabinusi tavo kojas? Šliauždama ant kelių?
Jis pravėrė burną, bet tuoj pat ją užčiaupė.
Šitam jis tikrai nebuvo pasiruošęs.
Taksi laukti bute nenorėjau. Išėjau į laiptinę, atsisėdau ant palangės tarp aukštų ir išsikviečiau automobilį.
Name tvyrojo drėgmės ir dulkių kvapas. Radiatorius po langu buvo vos šiltas. Buvo kovas, šildymą jau buvo sumažinę.
Pro langą mačiau kiemą.
Paprastas antradienis.
Visiems buvo paprastas antradienis, o man – pabaiga.
O galbūt pradžia.
Taksi automobilyje atsidariau piniginę. Tarp klinikos kortelės ir senos Ugnės nuotraukos, kurioje ji darželyje per šventę vilki snaigės kostiumą, gulėjo vizitinė kortelė.
Baltas kartonas. Juodos raidės.
Andrius Kazlauskas. Advokatas. Šeimos teisė.
Ta vizitinė kortelė mano piniginėje gulėjo jau šešis mėnesius.
Nuo spalio, kai Mantas pirmą kartą man pasakė:
– Be manęs tu esi niekas. Supranti? Niekas.
Tada susipykome dėl pinigų. Paprašiau jo nupirkti Domui žieminį kombinezoną, o jis pareiškė, kad neturiu teisės kalbėti apie finansus. Sakė, jog gyvenu jo sąskaita.
Kad be jo aš – tuščia vieta.
Tąkart nieko jam neatsakiau.
Grįžau namo, paguldžiau vaikus miegoti ir iki pirmos nakties naršiau telefone, ieškodama šeimos teisės advokato.
Taip radau Andrių Kazlauską.
Kitą dieną nuėjau į jo kontorą. Tai buvo nedidelis kabinetas su kavos aparatu kampe ir lentynomis, prikrautomis segtuvų.
Aš jam papasakojau viską.
Jis klausėsi nepertraukdamas. Užsirašinėjo. Paskui paprašė atnešti buto dokumentus, mūsų santuokos liudijimą ir viską, ką pavyks rasti apie automobilį bei Manto verslą.
– Dėl visa ko, – pasakė jis. – Kad būtume pasiruošę, jeigu staiga prireiktų.
Aš viską atnešiau.
Buto pirkimo–pardavimo sutartį, automobilio dokumentus ir net jo įmonės, UAB „M-Statyba“, steigimo dokumentus. Įmonę jis įregistravo prieš trejus metus, o popierius atsispausdino namuose, mūsų spausdintuvu.
Net kopijas jam pati tvarkingai sudėliojau.
Visa tai šešis mėnesius gulėjo segtuve Andriaus Kazlausko kabinete.
Mama atidarė duris ir aiktelėjo.
Lagaminas. Dukra ant slenksčio be ašarų. Už lango – kovas.
– Eglute, kas nutiko? Kodėl tu su daiktais? O vaikai? Kur jie?
– Jie pas kaimynę, mama. Mantas nusprendė pradėti naują gyvenimą. Be manęs.
Mama prispaudė delnus prie skruostų.
Įėjau į kambarį, pastačiau lagaminą prie sienos, išsitraukiau telefoną ir paskambinau Andriui Kazlauskui.
Jis atsiliepė po antro signalo.
– Jis tai padarė, – pasakiau.
– Laukiau tavo skambučio, Egle. Dokumentai pas mane. Ateik rytoj dešimtą.
Padėjau telefoną ant mamos naktinio stalelio ir atsisėdau ant lovos.
Lova buvo siaura, užklota smulkiomis gėlytėmis marginta lovatiese.
Man trisdešimt šešeri, o aš vėl mamos bute su lagaminu.
Paskutinį kartą iš čia išėjau gyventi pas vyrą.
Dabar išėjau nuo vyro, kad grįžčiau atgal.
Mantas, ko gero, tuo metu jau buvo atsidaręs alaus butelį ir įsitaisęs ant sofos.
Patenkintas.
Laisvas.
Jis nežinojo, kad aš šios dienos laukiau šešis mėnesius.
Aš nenorėjau, kad taip nutiktų.
Bet buvau tam pasirengusi.
Kitą rytą mama užplikė arbatos ir atsisėdo priešais mane. Jos rankos gulėjo sunertos ant kelių, akys buvo paraudusios. Naktį ji verkė. Girdėjau ją pro sieną.
– Eglute, gal vis dėlto tu jam paskambintum?