– Gal jis tiesiog užsidegė, – tyliai tarė mama. – Visko juk pasitaiko. Vyrai kartais pasako per karštai. Atvės, susiprotės ir pats paprašys, kad grįžtum. Kaip tu viena išsiversi su dviem vaikais?
– Mama, jis pats sukrovė mano lagaminą. Sudėjo daiktus tvarkingomis krūvelėmis.
– Ir ką? Tavo tėvas, amžiną jam atilsį, kartą irgi pastatė mano lagaminą prie durų. O paskui pats jį įnešė atgal. Mes po to kartu nugyvenome keturiasdešimt metų.
Aš nutylėjau.
Nepasakiau jai, kad mano tėvas ir Mantas buvo du visiškai skirtingi žmonės.
Tėtis dirbo gamykloje ir sutaisydavo čiaupą, kai jo paprašydavai.
Mantas įkūrė statybų įmonę ir nusprendė, kad žmona – tai namų aptarnaujantis personalas, kurį galima tiesiog išmesti lauk.
Dešimtą valandą jau sėdėjau Andriaus kabinete.
Ten niekas nebuvo pasikeitę: ankšta patalpa, kavos aparatas kampe, lentynose sukrauti segtuvai.
Mano byla jau gulėjo ant jo stalo.
Jis manęs laukė.
– Pasakokite, kas įvyko, – pasakė Andrius, išsitraukdamas užrašų knygelę. – Tik prašau, smulkiai.
Aš papasakojau apie lagaminą, apie Manto žodžius, kad butas priklauso jam, ir apie jo norą pradėti gyvenimą iš naujo.
Advokatas klausėsi ir vis kažką pasižymėdavo.
– Egle, pradėkime nuo turto. Kada buvo nupirktas butas?
– 2016 metais. Praėjus dvejiems metams po vestuvių. Paskola buvo įforminta Manto vardu, bet įmokas mokėjome iš bendrų pinigų. Tada jis dar dirbo samdomą darbą, atlyginimas keliaudavo į jo banko sąskaitą. Aš mačiau išrašus.
– Paskola jau grąžinta?
– Taip, 2022-aisiais. Kai verslas pradėjo gerai sektis, jis ją padengė anksčiau laiko.
Andrius linktelėjo ir atsivertė segtuvą.
– Butas įsigytas santuokoje. Pagal Civilinį kodeksą tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nesvarbu, kieno vardu jis registruotas ar iš kieno sąskaitos formaliai buvo mokėta. Jei turtas pirktas santuokos metu, jis dalijamas per pusę. BMW taip pat įsigijote jau būdami susituokę?
– Taip, 2023 metais.
– O UAB „M-Statyba“ įregistruota tais pačiais 2023-iaisiais?
– Taip. Jis į tą įmonę sudėjo mūsų santaupas. Apie penkiolika tūkstančių eurų iš bendros sąskaitos.
Andrius padėjo tašką užrašų knygelėje ir pažvelgė į mane per akinių viršų.
– Egle, jūsų vyras galvoja, kad išmetė jus iš savo gyvenimo. Iš tikrųjų jis pats sau išmušė pagrindą iš po kojų. Pusė buto priklauso jums. Pusė automobilio – taip pat. Įmonė įkurta santuokos metu ir už bendras lėšas, vadinasi, jūs turite teisę ir į jos dalį. Be to, jis privalės mokėti išlaikymą dviem vaikams – trečdalį savo pajamų. Aš parengsiu ieškinį.
Patampiau laikrodžio dirželį ant riešo ir neištvėriau:
– Kiek visa tai užtruks?
– Pareiškimą pateiksiu per dvi ar tris dienas. Iki tol su vyru nesusisiekite. Visi pokalbiai – tik per mane.
Grįžau į mamos butą.
Pakeliui atsirakinau telefoną ir pamačiau, kad Mantas įkėlė naują istoriją.
Nuotraukoje buvo mūsų virtuvė, naujos užuolaidos ir ant stalo pastatytas alaus butelis.
Apačioje puikavosi prierašas:
Antra diena. Laisvė.
Septyniolika patiktukų.
Jo draugas Paulius pakomentavo:
Šaunuolis. Seniai reikėjo!
Kažkoks Tadas parašė:
Pavydžiu, broli.
Perbraukiau ekraną toliau.
Kitoje nuotraukoje matėsi televizoriaus pultelis, traškučių pakelis ant sofos ir jo kojos, užkeltos ant kavos staliuko.
Štai čia tai gyvenimas.
Jam buvo keturiasdešimt vieni. Jis turėjo du vaikus ir žmoną, kuri su lagaminu glaudėsi pas motiną, o jis šventė taip, lyg būtų mokinukas, paleistas iš paskutinės pamokos.
Tada paskambino Ugnė.
– Mama, kada tu grįši? Tėtis sakė, kad išvažiavai pas močiutę pailsėti. Domas verkia. Jis nori pas tave.
– Greitai, saulyte. Labai greitai.
Baigiau pokalbį ir atsisėdau ant mamos lovos.
Kitame kambaryje ji barškino indais.
Dvylika metų – ir štai kuo viskas baigėsi.
Senas lagaminas. Mamos lova. Dukra, kuriai pasakyta, kad aš tiesiog išvykau pailsėti.
Gal mama vis dėlto buvo teisi.
Gal reikėjo jam paskambinti, atsiprašyti ir grįžti.
Dėl vaikų.
Dėl Ugnės, kuri lankė šokių būrelį, ir dėl Domo, kuris rudenį turėjo pradėti pirmą klasę.
Juk taip elgiasi dauguma, ar ne?
Kenčia. Atleidžia. Sugrįžta.
Tada atnaujinau Manto profilį ir pamačiau dar vieną įrašą.
Tai buvo stambi mūsų buto durų nuotrauka.
Nauja spyna. Blizgantis žalvaris.
Po ja parašyta:
Patobulinimas. Naujas gyvenimas – nauji raktai.
Po dvylikos metų aš nebegalėjau įeiti į savo namus.
Net tam, kad pasiimčiau savo daiktus.
Net tam, kad nuo lentynos prieškambaryje pasiimčiau vaikų nuotraukas.
Jis pakeitė spynas antrą dieną.
Uždariau programėlę ir pažvelgiau pro langą.
Ne. Mama klydo.
Nebebuvo kur grįžti.
Jis pats užtrenkė duris.
Kitą dieną Andrius turėjo oficialiai pareikalauti dokumentų apie turtą.
Dar po dienos Mantas sužinos, kad jo „laisvė“ turi kainą.
Ir ta kaina bus labai didelė.
Mantas veikė greitai.
Per dvi dienas jis spėjo ne tik pakeisti spynas ir atšvęsti laisvę socialiniuose tinkluose, bet ir papasakoti giminėms savąją istorijos versiją.
Jo versiją.
Pirmoji paskambino jo motina.
– Egle, ar tiesa, kad tu palikai mano sūnų? Jis man viską papasakojo. Sakė, kad susikrovei daiktus ir išėjai. Jis tave maitino, rengė, nupirko butą, o tu tiesiog jį metei!
Perėmiau telefoną į kitą ranką ir delnu stipriai prispaudžiau šlaunį, kad neatsakyčiau piktai.
– Ona, Mantas pats pastatė mano lagaminą prie durų ir liepė krautis. Aš jo nepalikau. Jis mane išvarė.
– Meluoji! Mano sūnus niekada taip nepasielgtų!
Ji nutraukė pokalbį.
Po valandos šeimos susirašinėjimo grupėje, kurioje buvo jo tėvai, brolis ir dvi tetos, atsirado žinutė.
Mantas parašė:
Eglė nusprendė išeiti. Aš jos nelaikau. Vaikai liks su manimi. Butas ir verslas yra mano, nes aš juos uždirbau. Tikiuosi, apsieisime be skandalų.
Teta Janina paspaudė patiktuką.
Brolis Darius atrašė:
Gerai padarei, kad nekėlei scenų. Moterų pilna, susirasi geresnę.
Niekas – nė vienas žmogus iš jo šeimos – nepaklausė, kas iš tikrųjų įvyko.