Vėliau man ėmė rašyti ir mūsų bendri pažįstami.
Rasa, kadaise buvusi mano draugė — anksčiau mes bendraudavome šeimomis, susitikdavome poromis, švęsdavome gimtadienius, — atsiuntė žinutę:
Egle, o gal pati dėl visko kalta? Jis dirbo kaip arklys, kol pastatė tą verslą ant kojų, o tu sėdėjai namuose. Vyrai tokių dalykų neatleidžia.
Perskaičiau. Pažiūrėjau į ekraną dar kelias sekundes ir tiesiog uždariau pokalbį.
Atsakyti nesiruošiau.
Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti. Priešingai — žodžių buvo per daug. Tik prasmės juos tarti nebebuvo.
Mama pastebėjo mano veidą, kai per vakarienę vėl skaičiau tas žinutes. Ji nieko neklausinėjo, tik pastūmė arčiau lėkštę su blynais. Jie garavo, buvo minkšti, purūs, tokie pat kaip vaikystėje, kai po ligos sėdėdavau virtuvėje įsisupusi į pledą.
— Liaukis skaityti tas nesąmones, — tyliai pasakė ji. — Tik širdį sau draskai.
— Mama, visi dabar galvoja, kad aš jį palikau. Jis taip visiems pateikė.
— Tai parašyk, kaip buvo iš tikrųjų. Paaiškink žmonėms.
— Ne, — padėjau telefoną ant stalo. — Tegul aiškina mano advokatas. Teisme.
Mama papurtė galvą, bet daugiau nieko nepasakė.
Ji nesuprato, kam man reikalingas advokatas, kodėl reikia teismų, kodėl negalima „žmogiškai susitarti“. Jai šeima reiškė kentėti, nuryti nuoskaudas, atleisti ir tempti savo kryžių, kad ir koks sunkus jis būtų.
Su mano tėvu ji taip nugyveno keturiasdešimt metų. Susitaikė. Prisitaikė. Išmoko tylėti.
Tik mano tėvas, kitaip nei Mantas, bent jau turėjo tiek padorumo, kad antrą dieną po barnio nepakeistų durų spynų.
Trečią dieną man paskambino Andrius.
— Egle, peržiūrėjau dokumentus, — iš karto pradėjo jis dalykišku balsu. — Butas: šešiasdešimt trys kvadratiniai metrai, preliminari vertė — apie penkiasdešimt aštuonis tūkstančius eurų. Tavo dalis — pusė. Automobilio rinkos kaina dabar maždaug trisdešimt du tūkstančiai eurų, ir ten taip pat pusė priklauso tau. UAB „B-Statyba“ apyvartos neblogos, pagal pirminius skaičiavimus tavo dalis versle gali siekti apie penkiolika tūkstančių. Bendra teisėta tavo dalis — apie keturiasdešimt septynis tūkstančius eurų.
Keturiasdešimt septyni tūkstančiai.
Tą sumą mintyse pakartojau kelis kartus.
Mantas buvo įsitikinęs, kad išmetė iš savo gyvenimo kažką nereikalingo. Kažką, ką galima pastumti už durų su vienu lagaminu.
Tik ta „nereikalinga“ moteris, kaip paaiškėjo, turėjo teisę į keturiasdešimt septynis tūkstančius eurų.
— Ir dar alimentai, — tęsė Andrius. — Už du nepilnamečius vaikus jam teks kiekvieną mėnesį mokėti trisdešimt tris procentus nuo pajamų. Jeigu bandys slėpti pajamas per įmonę, prašysime teismo nustatyti fiksuotą sumą.
— Kada teikiame ieškinį?
— Dokumentai beveik paruošti. Rytoj paduosiu.
Padėkojau jam ir baigiau pokalbį.
Telefonas nespėjo net atvėsti — vėl suskambo.
Skambino Ugnė.
— Labas, mama… Mama, aš norėjau tavęs kai ko paklausti… — jos balsas buvo prislopintas, atsargus, tarsi ji iš anksto bijotų mano reakcijos.
— Klausk, širdele. Ko tik nori.
— O teta Elena… ji tėčio draugė? Ji nakvojo pas mus bute. Vakare atėjo ir pasiliko. Tėtis sakė, kad ji jo kolegė.
Telefoną prispaudžiau prie ausies ir užsimerkiau.
Teta Elena.
Kolegė.
Nakvojo.
Praėjus vos trims dienoms po to, kai išvarė žmoną, jis jau parsivedė į mūsų namus kitą moterį.
Į butą, už kurio paskolą mokėjome kartu.
Į lovą, kurioje dvylika metų užmigdavau aš.
— Ugne, viskas bus gerai, — ištariau kiek įmanoma ramiau. — Aš labai greitai pasiimsiu tave ir Domą. Labai greitai.
Baigusi pokalbį išėjau į mamos balkoną.
Buvo kovas. Oras dar kandžiojosi šalčiu, nuo gatvės kilo šlapio asfalto kvapas, o kažkur kieme kažkas degino sausas šakas — dūmai maišėsi su drėgme ir paliko kartų skonį burnoje.
Atsirėmiau delnais į balkono turėklą.
Metalas buvo ledinis. Keista, bet tas šaltis padėjo susikaupti. Tarsi mintys nuo jo pasidarytų aštresnės.
Dvylika metų miegojau toje lovoje. Dvylika metų gaminau toje virtuvėje. Skalbiau jo marškinius toje pačioje skalbyklėje, kurią pati buvau išrinkusi.
Ploviau grindis. Užsakinėjau maistą. Registravau Ugnę pas gydytojus. Vežiojau Domą pas logopedę. Pirkau dovanas jo mamai, primindavau jam apie jo paties tėvo gimtadienį, tvarkiau sąskaitas, ieškojau dingusių kojinių, šluosčiau vaikams nosis ir apsimesdavau, kad nepavargau.
Kiekviena diena buvo lyg pamaina fabrike. Tik be atlyginimo. Ir be laisvadienių.
O jam užteko trijų dienų, kad į tą patį butą atsivestų kitą moterį ir mūsų aštuonmetei dukrai pristatytų ją kaip „kolegę“.
Aš tikrai stengiausi.
Pastaruosius dvejus metus, kai Mantas ėmė tolti, kai jo balse atsirado šaltis, kai namuose pradėjo tvyroti tas sunkus, lipnus abejingumas, bandžiau prie jo prisibelsti.
Sakydavau:
— Pasikalbėkime. Kas vyksta?
Jis nusijuokdavo arba mostelėdavo ranka:
— Viskas normaliai. Neprisigalvok.
Siūliau šeimos terapiją.
Jis tik prunkštelėjo.
— Aš ką, iš proto išsikrausčiau?
Kartą pasakiau, kad norėčiau grįžti į darbą.
— Kam? — paklausė jis, net nepakeldamas akių nuo telefono. — Aš pakankamai uždirbu. Sėdėk namie.
Ir aš likau.
Nes butas buvo jo.
Automobilis buvo jo.
Pinigai buvo jo.
O aš buvau tik priedas prie jo pavardės. Tarsi kažkas tarp namų šeimininkės, auklės, sekretorės ir nemokamos tarnaitės.
Grįžti?
Ne.
Atleisti?
Ne.
Sugrįžau į kambarį, paskambinau Andriui ir pasakiau tik tris žodžius:
— Teikite dėl visko.
Po savaitės Mantas turėjo gauti voką, kuris apvers jo tvarkingai susikurtą pasaulį aukštyn kojomis.
Tiesiog jis dar to nežinojo.
Andrius Mantui paskambino trečią dieną.
Aš sėdėjau šalia. Advokatas iš anksto perspėjo, kad įjungs garsiakalbį, jog galėčiau girdėti pokalbį.
Vienas signalas.
Antras.
Trečias.
Mantas atsiliepė linksmai, net nerūpestingai. Jo balse buvo tas pats pasitikėjimas savimi, kuriuo jis visada dengdavo viską, ko nenorėdavo matyti.
— Klausau?
— Laba diena. Ar kalbu su Mantu?
— Taip. O kas skambina?
— Mano vardas Andrius Kazlauskas. Esu advokatas ir atstovauju jūsų žmonos, Eglės, interesams. Skambinu informuoti, kad teismui pateiktas ieškinys dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.
Kitame laido gale stojo tyla.
Trys sekundės.
Gal keturios.
Tada aiškiai išgirdau, kaip Mantas nurijo seiles. Garsiakalbis perdavė tą garsą taip ryškiai, kad net man per nugarą perbėgo šiurpas.
— Koks… koks dar ieškinys?
— Butas buvo įsigytas 2016 metais, jums esant santuokoje, — ramiai paaiškino Andrius. — Tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. BMW X3, registruotas jūsų vardu 2023 metais, taip pat laikomas bendru turtu. UAB „B-Statyba“, kurią jūs įsteigėte 2023 metais, buvo sukurta santuokos metu, panaudojant apie penkiolika tūkstančių eurų bendrų šeimos santaupų. Todėl jūsų žmona turi įstatyminę teisę į jai priklausančią dalį.
Vėl pauzė.
Šį kartą ilgesnė.
— Palaukit, — Manto balsas jau nebebuvo linksmas. — Čia mano butas. Aš už jį mokėjau. Aš mokėjau paskolą!
— Paskola buvo dengiama iš šeimos biudžeto, jums gyvenant santuokoje, — nepakeldamas tono atsakė Andrius. — Pagal Civilinio kodekso nuostatas visas turtas, įgytas santuokos metu, laikomas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno vardu įforminti dokumentai. Preliminarus skaičiavimas jau atliktas.