– Rasa, tik tu neįsižeisk, gerai? Mama nusprendė sodybą palikti Mantui.
Asta tai pasakė dar prieškambaryje, tuo metu, kai Rasa, laikydamasi už sienos, mėgino nusiauti batą ir kartu neįminti pėdkelnėmis į šlapią kilimėlį. Kalbėjo ji pusbalsiu, su ta savo ypatinga šypsenėle, kuri dažniausiai reikšdavo: tuoj bus kažkas nemalonaus. Vos ištarusi žodžius, Asta nusisuko į veidrodį ir ėmė taisytis plaukus.
– O aš turėčiau įsižeisti? – paklausė Rasa.
– Ką gali žinoti. Dabar visi tokie jautrūs pasidarė.
Iš kambario atsklido Janinos balsas:
– Jūs ten dar ilgai? Antis atauš!
Asta čiupo rankinę ir pirmoji nuėjo prie stalo. Rasa dar kelias sekundes liko stovėti prieškambaryje, rankoje laikydama antrą batą. Kambaryje Mantas jau sėdėjo šalia motinos ir garsiai pasakojo, kaip ryte apvažiavo tris parduotuves, kol pagaliau rado padorų tortą.
Apie sodybą jis jai nebuvo užsiminęs nė žodžiu.
– Mama, juk sakiau, kad nupirksiu gerą, – kalbėjo Mantas, peiliu pjaudamas dėžutės kraštą. – O tu baiminaisi, kad parnešiu kokį niekalą.
– Aš nesibaiminau, aš tave pažįstu, – atsakė Janina. – Jei jau ko imiesi, tai padarai kaip reikia.
Asta pritariamai linktelėjo, tarsi šis sakinys būtų tikęs ne tik tortui, bet ir visam jos brolio gyvenimui apibūdinti.
Rasa atsisėdo šalia Manto. Jis pastūmė jai lėkštę arčiau, alkūne netyčia palietė jos ranką ir tyliai paklausė:
– Ko tu ten taip užstrigai?
– Batas nenusiavė.
– Reikėjo mane pakviesti.
Ji pažvelgė į jį, tačiau Mantas jau buvo atsisukęs į motiną ir siūlė atidaryti šampaną.
Apie sodybą prabilta ne iš karto. Iš pradžių kalba sukosi apie Janinos sveikatą, naują poliklinikos vedėją ir kaimyną iš viršaus, kuris vėl rūko laiptinėje. Asta pasakojo garsiausiai iš visų, nuolat pertraukinėjo motiną ir kelis kartus puolė telefone ieškoti remonto nuotraukų – esą pavasarį ketinanti viską perdaryti.
Mantas valgė su apetitu ir vis dėjo Rasai anties, nors ji jau du kartus buvo pasakiusi, kad daugiau nebenori.
– Kodėl tu šiandien tokia tyli? – paklausė jis.
– Aš normali.
– Na ir gerai.
Jis ištarė tai su tokiu palengvėjimu, lyg būtų patikrinęs kokią lemputę ir įsitikinęs, kad ji dar dega.
Po karšto patiekalo Janina nustumė salotines į stalo kraštą ir iš spintos ištraukė mėlyną aplanką. Pasidėjo jį priešais save, delnu perbraukė per viršelį ir kažkodėl dar pataisė staltiesę.
– Aš jus šiandien sukviečiau ne vien dėl gimtadienio, – tarė ji. – Gimtadienis gimtadieniu, bet kai kuriuos dalykus reikia aptarti iš anksto.
Mantas nustojo kramtyti. Asta išsyk išsitiesė kėdėje ir pažvelgė į Rasą.
– Mama, gal ne dabar? – paklausė Mantas.
– O kada? Jūs abu čia, Asta irgi čia. Aš rytoj mirti nesiruošiu, nežiūrėkit taip. Tiesiog noriu, kad paskui niekas nesipyktų.
Janina atvertė aplanką. Rasa pamatė sodybos dokumento kopiją, seną sklypo planą ir kelis lapus, prirašytus anytos ranka.
– Nusprendžiau sodybą perrašyti Mantui, – pasakė Janina. – Astai po tėvo liko butas, ji turi savo. O Mantas – vyras ūkiškas, mėgsta tvarką, viską prižiūri.
– Mama, kam dabar apie tai? – Mantas tiesė ranką prie aplanko, bet motina prispaudė jį delnu.
– Todėl, kad taip nusprendžiau. Tu patikimas, Mantai. Butą pats nusipirkai, automobilį pasikeitei, žmoną išlaikai. Man bus ramiau žinant, kad sodyba nenueis vėjais.
Rasa pasuko galvą į vyrą. Jis žiūrėjo į savo lėkštę ir šakute braukė per apskrudusią anties plutelę.
Asta pastebėjo jos žvilgsnį.
– Kas? – paklausė ji. – Mano manymu, viskas teisinga. Mantas visada mokėjo tvarkytis su pinigais. Juk butą jūs ir nusipirkote jo dėka. Ir dar kokį gerą!
– Jo dėka? – Rasa perklausė, vos neužspringusi.
Mantas skubiai pastūmė jai duonos krepšelį.
– Rasa, paimk duonos.
Ji nė nepalietė krepšelio.
– Asta, kodėl sakai, kad jo dėka?
– Todėl, kad pradiniam įnašui pinigus surinko jis. Tu juk tada tik buvai pradėjusi naują darbą. Ar aš ką nors painioju?
Asta atsisuko į brolį, laukdama, kad šis patvirtintų jos žodžius. Mantas paėmė stiklinę vandens, gurkštelėjo ir padėjo ją atgal pernelyg arti stalo krašto.
– Asta, gal nereikia čia buhalterijos, – tarė jis. – Vis dėlto mamos gimtadienis.
– O kas čia tokio? Aš juk giriu brolį!
– Kas tau pasakė apie pradinį įnašą? – kietai paklausė Rasa.
Asta gūžtelėjo pečiais.
– Mantas sakė. Seniai dar.
Mantas staigiai pastūmė lėkštę nuo savęs.
– Aš ne taip sakiau.
– O kaip sakei? – paklausė Rasa.
– Nebepamenu. Šimtas metų praėjo.
– Penkeri.
– Matai, tu atsimeni, o aš – ne.
Jis pamėgino nusijuokti, bet niekas jo juoko nepalaikė. Janina laikė pirštus ant atversto aplanko ir žiūrėjo tai į sūnų, tai į Rasą.
– O kas ne taip su tuo pradiniu įnašu? – paklausė ji.
– Viskas gerai, mama, – greitai įsiterpė Mantas. – Nepradėk.
– Aš nieko nepradedu. Aš tik paklausiau.
Asta pavartė akis ir paėmė taurę.
– Viešpatie, dabar iš paprasto sakinio tragediją padarys. Koks skirtumas, kas ką įnešė? Juk jie šeima.
– Tada kodėl ką tik pasakei, kad butą nupirko Mantas? – paklausė Rasa.
– Nes jis tvarkė paskolą, lakstė po bankus, tarėsi, rinko dokumentus.
– Paskolą tvarkiau aš.
– Gal kartu tvarkėt.
– Asta, iš kur tu visa tai žinai?
– Ką būtent?
– Kad aš tada ką tik buvau pradėjusi naują darbą, kad Mantas neva surinko pradinį įnašą. Kad jis lakstė po bankus?
Asta pažvelgė į brolį.