To vieno, vos akimirką trukusio žvilgsnio Rasai visiškai užteko.
Mantas siektelėjo butelio, tačiau ranka pakrypo ne taip, kaip norėjo, ir jis kliudė stiklinę. Vanduo pliūptelėjo ant staltiesės, greitai ėmė skverbtis link aplanko. Janina cyptelėjo, čiupo popierius, o Asta puolė spausti servetėles prie šlapios dėmės.
– Štai ir prasidėjo, – suirzęs burbtelėjo Mantas. – Negalėjom ramiai pavakarieniauti.
– Tu pats jai taip pasakojai?! – Rasa įsmeigė į jį akis.
– Ką aš pasakojau?
– Kad butą nupirkai tu?
– Aš šito nesakiau!
– Sakei, – įsiterpė Asta. – Pats kalbėjai, kad viską ant savo pečių ištempei, nes Rasa tada dar normaliai neuždirbo.
Mantas pažvelgė į seserį taip, lyg ši netikėtai būtų perėjusi į priešų stovyklą.
– Aš nesakiau, kad ji neuždirbo.
– Mantai, tu sakei, kad teko vienam suktis. Aš puikiai prisimenu, mama dar jaudinosi, kad užsikrovėt tokią didelę paskolą.
– Nieko panašaus nebuvo.
– Buvo, – tyliai tarė Janina. – Tu man sakei, kad Rasa dar tik įsitvirtina darbe, todėl mokėsi pats.
Rasa pirštu perbraukė per stalo kraštą, kur dar blizgėjo vanduo. Mantas stvėrė servetėlę ir ėmė valyti vietą, kuri jau buvo sausa.
– Gal aš tada ne taip išsireiškiau, – sumurmėjo jis. – Tuo metu apskritai buvau prastos būsenos, normalaus darbo neturėjau.
– Darbo neturėjai keturis mėnesius, – ramiai atsakė Rasa. – O butą pirkome po metų.
– Ir kas dabar? Pradėsi tikrinti datas?
– Aš bandau suprasti, kiek laiko tu visiems tai kalbėjai!
– Nieko aš nekalbėjau. Kartą kažką pasakiau mamai, ji savaip suprato.
Janina išgelbėtus lapus padėjo ant palangės.
– Aš viską supratau labai aiškiai, Mantai. Tu sakei, kad butą imi pats, o Rasa kol kas prisideda tiek, kiek gali.
– Mama, na ir tu dabar…
– O ką aš? – jos balsas prislopo. – Aš visoms draugėms pasakoju, koks mano sūnus šaunuolis.
Asta šlapias servetėles numetė į tuščią lėkštę.
– Ko jūs visi jį dabar užsipuolėt? Na pasakė vyras motinai, kad susitvarko. Ką jis turėjo sakyti? Kad žmona už jį moka?
– Už jį? – Rasa atsisuko į ją. – Kodėl būtinai už jį?
– Nes normaliai skamba, kai vyras išlaiko šeimą. O ne kai žmona paskui prie visų traukia skaičiuotuvą.
– Aš dar nieko netraukiau!
– Būtent, – įsiterpė Mantas. – Todėl gal baikim.
Jis palinko prie aplanko ir ėmė rinkti lapus, tarsi motinos sprendimas jau reikalautų skubaus jo dalyvavimo. Rasa delnu prispaudė vieną popierių.
– Palauk.
– Kas dar?
– Automobilį irgi pats nusipirkai?
Manto ranka trūktelėjo.
– Prie ko čia automobilis?
– Asta vasarą sodyboje sakė, kad tu pagaliau leidai sau gerą mašiną. Tada pagalvojau, kad ji tik šiaip taip pasakė… O dabar viskas stojo į vietas.
– Na leido ir leido, – gūžtelėjo Asta. – Juk jūs kartu gyvenat.
– Pinigai buvo mano!
– Vėl tas pats, – Mantas atsilošė kėdėje. – Mano, tavo. Juk pati visada kartojai, kad pas mus viskas bendra.
– Bendra.
– Tai koks tada skirtumas?
– Didžiulis, jeigu savo šeimai pasakojai, kad viską padarei vienas. Nes tai netiesa.
– Aš niekam taip nepasakojau!
– Mantai, – prabilo motina. – Tu man sakei, kad seną automobilį sėkmingai pardavei, pridėjai savo santaupų ir nusipirkai naują.
Jis užsimerkė ir pirštais perbraukė per nosies viršų.
– Mama, aš neketinau tau smulkiai aiškinti, iš kur tie pinigai.
– Bet paaiškinai, – tyliai pasakė Rasa. – Tik pamelavai.
– Kodėl iškart pamelavau? Mašina šeimos. Aš ja važinėju. Koks skirtumas, iš kieno sąskaitos buvo pervesta?
– Tada kodėl nepasakei, kad tai buvo mano pinigai?
Mantas pravėrė burną, bet už jį atsakė Asta.
– Nes tai žemina…
Janina atsisuko į dukrą.
– Kas žemina?
– Kai vyras be pinigų, o žmona už viską sumoka. Ko jūs čia visi apsimetat, kad nesuprantat?
Rasa pažvelgė į Mantą. Jis seseriai neprieštaravo. Tik vėl paėmė stiklinę, nors joje beveik nebebuvo vandens.
– Vadinasi, tai žemino, – lėtai ištarė Rasa. – O pasakoti, kad aš gyvenau tavo sąskaita kaip išlaikytinė, nežemino?
– Niekas nesakė, kad tu gyvenai mano sąskaita!
– Mama ką tik pasakė, kad tu mane išlaikei.
– Čia mama taip pasakė.
– Nes tu jai taip nupasakojai!
– Rasa, gana suktis ratu. Aš jau pasakiau: galėjau netiksliai suformuluoti.
– Kiek kartų? Pasakyk.
Jis staigiai pakilo. Kėdė trenkėsi į sieną, Janina krūptelėjo.
– Iš kur man žinoti, kiek kartų! – šūktelėjo Mantas. – Ką tu dabar nori išgirsti? Kad aš pabaisa? Kad pavogiau iš tavęs butą?
– Aš noriu išgirsti, kodėl tu taip darei. Kodėl?
– Aš nieko specialiai nedariau!
– Tada pataisyk juos dabar.
Mantas sustingo, viena ranka įsikibęs į kėdės atlošą.
– Ką pataisyti?
– Viską. Pasakyk mamai, kas sumokėjo pradinį įnašą, kas padengė tavo kreditą, kas nupirko automobilį.
– Tu rimtai ketini sėdėti čia ir visa tai vardyti per mamos gimtadienį?
– Ne aš pradėjau vardyti tavo nuopelnus!
Asta išsitiesė kėdėje.
– Dabar jau viskas aišku. Tu tiesiog laukei tinkamos progos jį pažeminti.
– Asta, nelįsk, – metė Mantas.
– Ne, pasakysiu. Mama nori perrašyti jam sodybą, ir staiga prasideda: butas mano, mašina mano, pinigai mano. Labai patogus laikas!
Rasa kelias sekundes žiūrėjo į ją, tarsi negalėdama suvokti, ką ką tik išgirdo.