Jis tik spoksojo į mano rankas. Matyt, laukė, kada jos bent vos pastebimai sudrebės.
Jos nesudrebėjo.
Pasibaigus posėdžiui, Indrė atspausdino protokolą. Aš pasirašiau pirmoji. Po manęs parašą padėjo Vytautas. Tada — Marius. Andrius prie dokumentų pridėjo techninę išvadą.
Po kelių minučių Tomo kabinete stovinčiame darbo kompiuterio ekrane iššoko įprastas sistemos pranešimas: „Naudotojo paskyrą išjungė administratorius.“
Jis pats tai pamatė.
Aš stovėjau tarpduryje. Neskubinau. Nekėliau balso. Nebuvo jokio reikalo.
Ant jo stalo gulėjo trys vizitinių kortelių dėklai, brangus rašiklis, popieriaus prispaudėjas su bendrovės logotipu ir krūva prezentacijų, kuriose jis savavališkai buvo pasikeitęs pareigų pavadinimą į „operacinis partneris“. Anksčiau apsimesdavau, kad to nematau. Per daug darbų. Per daug projektų. Per stipriai įaugęs įprotis viską nugludinti, nutylėti, užglaistyti.
Dabar kiekviena tokia smulkmena virto įrodymu.
– Dėl kažkokio nešiojamojo kompiuterio tu griauni šeimą, – ištarė Tomas.
– Ne. Per tą kompiuterį aš pagaliau pamačiau visą schemą.
– Kokią dar schemą?
– Spaudimą namuose. Spaudimą biure. Pokalbius su darbuotojais man už nugaros. Bandymą pasiekti uždarą informaciją. Ir šiandieninį spektaklį su Rasa.
Jis trenkė delnu į stalą. Ne iš visos jėgos. Greičiau tam, kad pasigirstų garsas.
– Ji pagyvenusi moteris!
– Ji veiksni moteris, kuri į biurą pateko naudodamasi tavo leidimu.
– Tu rimtai ruošiesi su ja bylinėtis?
– Aš ruošiuosi apsaugoti bendrovę.
– Bendrovė — tai ir aš!
– Jau nebe.
Štai tada jis suprato.
Ne tą akimirką, kai nešiojamasis kompiuteris gulėjo ant grindų. Ne tada, kai Paulius atsistojo prie durų. Ir net ne tada, kai teisininkė garsiai perskaitė sutarties punktą.
Jis viską suvokė po tų dviejų žodžių.
Jau nebe.
Jo telefonas pradėjo vibruoti. Kartą. Paskui antrą. Tada trečią. Tomas pažvelgė į ekraną ir staigiai nusuko akis. Vis dėlto po kelių sekundžių atidarė pranešimą.
Laiškas buvo nuo korporatyvinės sekretorės.
„Pranešimas apie dalyvavimo opcionų programoje nutraukimą.“
Netrukus įkrito dar vienas laiškas — iš saugos tarnybos.
„Prieigos užblokuotos.“
Po jo atėjo pranešimas iš personalo skyriaus.
„Įsakymas dėl nušalinimo nuo pareigų vykdymo tarnybinio tyrimo laikotarpiu.“
Tomas lėtai nusileido į kėdę. Be dramatiško mosto, be gražios scenos. Tiesiog todėl, kad stovėti jam pasidarė nepatogu.
– Egle, – prabilo jis jau visai kitu tonu. – Pakalbėkime namuose.
– Mes kalbėsimės per teisininkus.
– Tu rimtai?
– Taip.
– Aš tavo vyras.
– Kol kas taip. Skyrybų dokumentai bus pateikti atskirai.
Jis pamėgino išspausti šypseną, bet veidas jo nepaklausė.
– Vadinasi, jau viską nusprendei.
– Tu pats nusprendei ryte, kai pasakei: „Mama sudaužė tavo kvailą kompiuterį.“ Tik nesupratai, kad sudaužytas buvo ne kompiuteris.
Tomas nieko neatsakė.
Koridoriuje Rasa ginčijosi su Pauliumi. Iki manęs atsklisdavo tik atskiri žodžiai.
– Aš pavaduotojo motina!
– Prašau eiti prie išėjimo.
– Aš pagyvenusi moteris!
– Prašau eiti prie išėjimo.
Išėjau pas ją.
Pamačiusi mane, ji akimirksniu išsitiesė.
– Na ką, prisižaidei? Dabar Tomas tau parodys.
– Tomas nebėra direktoriaus pavaduotojas.
Jos veidas sustingo.
– Ką?
– Jis nušalintas. Opcionų paketas panaikintas. Visos prieigos uždarytos. Dėl sugadintos įrangos jums bus parengta pretenzija.
– Dėl kažkokio metalo gabalo?
– Dėl veiksmų. Tas „metalo gabalas“ tik padėjo juos užfiksuoti.
Ji stipriau sugniaužė rankinės dirželį.
– Tu nedrįsi taip elgtis su šeima.
– Biure šeimos nėra. Biure yra pareigos, turtas, prieigos ir atsakomybė.
– O kas tu tokia be mano sūnaus?
Aš pažvelgiau į iškabą ant sienos. UAB „KedrasSoft“. Po ja buvo pritvirtinta nedidelė metalinė lentelė: „Generalinė direktorė — Eglė Kazlauskienė.“
Ji kabėjo ne dėl grožio. Ne dėl pasipuikavimo. Tai buvo paprastas faktas.
– Generalinė direktorė, – pasakiau.
Paulius atidarė Rasai duris į liftų holą. Ji dar ketino kažką išrėžti, bet tuo metu iš kabineto išėjo Tomas, rankose laikydamas kartoninę dėžę.
Joje buvo sudėti asmeniniai daiktai: dvi vadybos knygos, įkroviklis, ausinės, medinis telefono stovelis. Ant viršaus gulėjo tas pats vizitinių kortelių dėklas su užrašu „operacinis partneris“, kurį jis buvo užsakęs nieko nederinęs.
Rasa pažvelgė į dėžę. Paskui — į sūnų.
– Tomai?
Jis į ją net neatsisuko.
– Važiuojam, mama.
Liftų hole jis dar kartą atsigręžė į mane.
– Tu dar pasigailėsi.
– Visas pretenzijas teikite raštu, – atsakiau.
Lifto durys užsivėrė.
Grįžau į pasitarimų kambarį. Į tą patį. Ant stalo šukių jau nebebuvo. Saugos tarnybos specialistas pastatė laikiną nešiojamąjį kompiuterį iš rezervo. Marius ekrane buvo atidaręs projekto atkūrimo skydą.
– Kodas sveikas, – pasakė jis. – Repozitorijos švarios. Raktai išduoti iš naujo. Patentų medžiaga atkurta iš saugyklos. Praradome tik korpusą ir porą darbo valandų.
– Ne tik korpusą, – tyliai atsakiau.
Jis suprato. Daugiau nieko neklausė.
Vakare atvyko išorinis teisininkas. Ramus vyras su plonu segtuvu ir įpročiu užduoti trumpus, tikslius klausimus. Jis peržiūrėjo vaizdo įrašą, prieigų žurnalus, direktorių tarybos protokolą, opciono susitarimą ir įrangos sugadinimo aktą.
– Dėl opciono pozicija stipri, – pasakė jis. – Dėl žalos atlyginimo taip pat. Su darbo teisės dalimi reikia elgtis atsargiai: nušalinimas, tyrimas, paaiškinimai, įsakymas. Be perteklinių formuluočių.
– Perteklinių formuluočių nebus.
– Gerai. O šeimos teisės dalis?
Ištraukiau dar vieną aplanką. Jame buvo buto dokumentų kopijos, asmeninių banko sąskaitų išrašai ir pareiškimo dėl santuokos nutraukimo juodraštis.
– Atskirai, – pasakiau. – Be jokio ryšio su bendrove.
Teisininkas linktelėjo.
– Teisingai.
Vakare Tomas atsiuntė pirmąją žinutę.
„Mums reikia nusiraminti.“
Neatsakiau.
Po minutės atėjo antroji.
„Mama labai išgyvena.“
Neatsakiau ir į ją.
Tada pasirodė trečioji.
„Tu negali taip nubraukti dvylikos metų.“