Pažvelgiau į telefono ekraną ir iki ryto išjungiau pranešimus. Ne patį numerį — tam dar buvo per anksti. Bet pranešimus — taip.
Netrukus po to man paskambino Indrė.
– Egle, protokolas išsiųstas visiems dalyviams. Tomas gavimą patvirtino. Į bendrovės paštą atėjo jo laiškas su reikalavimu atšaukti posėdį, nes, cituoju, „šeimos konfliktas neturi nieko bendra su verslu“.
– Atsakykite standartiniu šablonu.
– Jau atsakiau. Nurodžiau, kad svarstymo dalykas yra bendrovės turto sugadinimas, prieigos režimo pažeidimas ir opciono sutarties sąlygų vykdymas.
– Ačiū.
– Dar vienas klausimas. Darbuotojai teiraujasi, ar rytoj vyks planavimo susirinkimas.
Atsiverčiau kalendorių. Dešimtą ryto buvo suplanuota demonstracija investuotojams. Pasaulis nesustojo. Projektas neišnyko. Komanda laukė ne mano dramų, o sprendimų.
– Vyks, – pasakiau. – Kaip įprastai.
Kitą rytą Tomas vis dėlto pasirodė.
Aštuntą keturiasdešimt aštuonios jis stovėjo verslo centro vestibiulyje prie turniketo ir glaudė leidimą prie skaitytuvo. Kartą. Antrą. Trečią.
Užsidegė raudona lemputė.
Apsaugos darbuotojas, sėdėjęs prie stalo, mandagiai tarė:
– Jūsų prieiga neaktyvi.
Tomas pamatė mane prie lifto.
– Egle!
Sustojau. Šalia buvo du programuotojai ir projekto vadovė. Visi trys akimirksniu ėmė taip įdėmiai žiūrėti į telefonus, lyg ten būtų buvęs skubiausias metų laiškas.
– Vestibiulyje darbo klausimų neaptarinėju, – ramiai atsakiau.
– Tu ką, nusprendei mane pažeminti?
– Aš atėjau į darbą.
– Aš irgi.
– Tu neturi leidimo patekti į patalpas.
– Čia mano įmonė!
– Tu turėjai teisę gauti aštuoniolikos procentų opciono paketą. Ta teisė nutraukta valdybos sprendimu, vadovaujantis tavo paties pasirašytos sutarties sąlygomis.
Jis žengė arčiau, tačiau apsaugininkas tuoj pat pakilo nuo kėdės.
Tomas tai pastebėjo.
– Tu jau ir apsaugą ant manęs užsiundei?
– Aš užtikrinu prieigos tvarką.
– Egle, baik. Aš karščiavausi. Mama irgi. Bet tu pati supranti, ji iš seno sukirpimo. Toks jos būdas.
– Būdas nesuteikia teisės gadinti bendrovės turto.
– Nupirksiu tau naują nešiojamąjį.
– Ne man. Bendrovei. Ir vien tuo klausimas nebus uždarytas.
Jis pritildė balsą.
– Ko tu nori?
– Rašytinių paaiškinimų. Visų leidimų grąžinimo. Darbinių laikmenų perdavimo. Ir jokio kontakto su darbuotojais be suderinimo su teisininku.
– Kalbi su manimi kaip su svetimu žmogumi.
– Versle tu dabar esi ginčo šalis.
Tomas dirstelėjo į šalia stovinčius žmones. Paskui į apsaugininką. Galiausiai — į turniketą.
Dar vakar jis tikėjosi, kad aš gelbėsiu šeimos įvaizdį. Šiandien jam teko gelbėti savąjį.
Jis išsitraukė iš kišenės leidimą ir padėjo ant apsaugos stalo.
– Imkit.
– Ir antrą, – pasakiau.
Jis sustingo.
– Kokį dar antrą?
– Senąjį, juodą. Tą, kurį vakar laikei pasitarimų kambaryje.
Apsaugininkas pažvelgė į jį jau visai kitu žvilgsniu.
Tomas įkišo ranką į vidinę švarko kišenę ir ištraukė dar vieną kortelę. Be žodžių padėjo šalia pirmosios.
Du plastiko gabalėliai. Visa jo pastarųjų mėnesių valdžia.
Įlipau į liftą ir pakilau į devintą aukštą. Pasitarimų kambaryje komanda jau buvo susirinkusi. Ekrane laukė atidaryta bandomoji aplinka, o investuotojai jungėsi per apsaugotą nuorodą.
Marius paklausė:
– Pradedam?
– Pradedam.
Pristatymas praėjo sklandžiai. Be Tomo. Be jo triukšmingų intarpų. Be mėgstamų pastabų apie „moterišką vadovavimą“ ir „švelnią Eglės galią“. Kalbėjo tie, kurie iš tiesų kūrė produktą: programuotojai, analitikas, diegimo vadovė. Susitikimą užbaigiau susitarimu dėl kito etapo.
Pasibaigus skambučiui kambaryje kelioms sekundėms nusileido darbinė tyla. Susikaupusi. Reikalinga.
– Egle, – prabilo Andrius, – parengiau naują prieigų matricą. Šį kartą be išimčių vadovybės giminaičiams.
– Puiku. Teiksime tvirtinti.
Iki pietų Tomas atsiuntė ilgą laišką. Jame buvo visko: nuoskaudų, kaltinimų, užuominų į bendrą gyvenimą, atskira pastraipa apie „nepagarbą motinai“ ir reikalavimas grąžinti jam „teisėtą dalį“.
Indrė persiuntė man atsakymo projektą.
Sausą. Tikslų. Be nė menkiausio emocinio pertekliaus.
„Tomas neturi registruotos dalies bendrovės įstatiniame kapitale. Teisė į opciono paketą pasibaigė įvykus sutartyje numatytoms sąlygoms. Visus tolesnius kreipimusis prašome teikti per atstovą.“
Perskaičiau ir parašiau: „Suderinta.“
Vakare užėjau į savo kabinetą. Ne namo. Būtent į kabinetą. Man reikėjo pasiimti popierinį sutarties su investuotoju egzempliorių.
Ant stalo stovėjo naujas atsarginis nešiojamasis kompiuteris. Juodas, be lipdukų, visiškai švarus. Andrius jau buvo sutvarkęs prieigas. Šalia gulėjo kortelė: „Medžiaga atkurta. Rizikos suvaldytos.“
Perbraukiau pirštu per dangčio kraštą. Tiesiog patikrinau, ar jis lygiai užsidaro. Tada atsiverčiau kalendorių.
Rytoj — susitikimas su teisininku dėl santuokos.
Poryt — dalyvių susirinkimas dėl svečių prieigų reglamento pakeitimo.
Po savaitės — žalos vertinimas ir pretenzija Rasai.
Po mėnesio — visų valdymo įgaliojimų auditas.
Anksčiau būčiau pasakiusi, kad prasidėjo sunkus etapas. Dabar vadinau tai kitaip: tvarkos įvedimu.
Tomas bandė užimti mano vietą per nuovargį, giminystę ir svetimas rankas. Jis manė, kad jei mama svies mano kompiuterį ant grindų, aš pulsiu teisintis, maldausiu nepainioti namų su darbu, įkalbinėsiu jo nenešti šeimos reikalų į biurą.
Jis suklydo vienoje vietoje.
Aš seniai mokėjau atskirti asmeniška nuo bendrovės reikalų. Tiesiog per ilgai netaikiau šios taisyklės savo pačios vyrui.
Paskutinė jo žinutė atėjo vėlai vakare.
„Tu palikai mane be nieko.“
Perskaičiusi tuos žodžius pirmą kartą per visą dieną ramiai iškvėpiau.
Ne aš jį palikau be nieko. Jis pats paguldė ant grindų savo būsimą dalį tą akimirką, kai nusprendė, kad mano darbą galima sudaužyti svetimomis rankomis.
Išjungiau darbinį ekraną, pasiėmiau sutartį ir išėjau iš kabineto lifto link. Už stiklinės sienos liko bendrovė, kuri daugiau nebeapsimetinėjo esanti šeimos virtuvė.