1 dalis. Uždaros erdvės akustika
Automobilio viduje tvyrojo brangios odos kvapas, susimaišęs su pigiais „Šalimar“ kvepalais, kuriais Ona, Eglės anyta, regis, buvo apsipylusi nuo galvos iki kojų. Saldžiai sunkus aromatas lindo į gerklę, o prie jo dar prisidėjo elektroninės cigaretės garai — juos nuo galinės sėdynės į rankovę slapčia pūtė vyro sesuo Greta.
Eglė vairavo stipriai laikydama vairą. Ne, jos pirštų krumpliai nepabalo — tokie vaizdiniai tinka prastiems romanams. Rankos, įpratusios prie juvelyriškai tikslaus darbo su senoviniais automatais ir laikrodžių bokštų mechanizmais, gulėjo ant vairo ramiai ir tvirtai, nors viduje viskas virpėjo nuo pasišlykštėjimo. Ji buvo reta specialistė — muzikinių mechanizmų restauratorė. Jos pasaulį sudarė krumpliaračiai, spyruoklės ir darnus tikslumas. O jos vyro Tomo bei jo giminaičių visata laikėsi ant apsimetimo, pigaus blizgesio ir nesibaigiančio vartojimo.
Tomas sėdėjo šalia, keleivio vietoje, ir reikšmingai badė pirštu planšetės ekraną. Jis mėgo prisistatyti kaip „asmeninio prekės ženklo architektas“ ir „metafizinės sėkmės koučeris“. Iš tikrųjų jau trečius metus gyveno iš Eglės uždirbamų pinigų, šį laikotarpį vadindamas „energijos kaupimu prieš didįjį šuolį“.
— Egle, pravažiavai posūkį, — tingiai mestelėjo jis nė nepakeldamas akių į kelią. — Mama prašė užsukti pas tetą Liuciją paimti daigų.
— Mes važiuojame į tavo mamos sodybą, Tomai. Ji visai kitoje pusėje, — pro sukąstus dantis atsakė Eglė. — Be to, bagažinė pilna mano įrankių. Ant viršaus nekrausiu purvinų dėžių su žemėmis.
Iš galinės sėdynės pasigirdo pašaipus prunkštelėjimas.
— Žinoma, kaipgi kitaip, — Gretos balsas priminė neišteptų ratų girgždesį. — Tavo geležėlės svarbesnės už mamos pomidorus. Tu juk pas mus aukštuomenė. Kur jau mums, paprastiems mirtingiesiems.
— Greta, nepradėk, — teatrališkai atsiduso Ona, ant kaklo pataisydama masyvų, neskoningą plastikinį vėrinį, mėginantį apsimesti gintaru. — Eglutei tiesiog sunku suvokti, kad šeima reiškia tarpusavio pagalbą. Ji pas mus tokia… individualistė.
Eglė nieko neatsakė. Ji puikiai žinojo: pasakysi vieną žodį — atgal gausi dešimt. Automobilis tolygiai riedėjo plentu. Tai nebuvo paprastas automobilis, o specialiai perdirbtas mikroautobusas su klimato kontrole krovinių skyriuje, būtina trapiems mechanizmams gabenti. Kai kurie jų kainavo brangiau negu visas Tomo šeimos turtas kartu sudėjus. Šiandien ji sutiko pavežti juos į sodybą tik todėl, kad jos pačios užsakymas buvo pakeliui — gretimame kotedžų kvartale gyveno kolekcininkas, laukiantis, kol bus restauruota XVIII amžiaus mechaninė lakštingala.
— Beje, apie pagalbą, — Tomas padėjo planšetę į šalį ir pasisuko į žmoną. Jo veide atsirado ta šypsena, kurios Eglė negalėjo pakęsti: nuolaidumo ir įžūlumo mišinys. — Mes čia su mama ir Greta pasitarėme…
Tarsi ledinė adata būtų dūrusi jai į pakaušį. „Pasitarėme.“ Šitas žodis niekada nežadėdavo nieko gero.
— Ir ką gi jūs nusprendėte? — paklausė Eglė, neatitraukdama akių nuo kelio.
— Gretai reikia plėstis. Ji netrukus paleidžia internetinį kursą apie kvėpavimą gimda, todėl jai būtina studija. Tavo dirbtuvės centre tam tiesiog idealiai tiktų. Šviesa, aura, erdvė… Pagalvojome, kad savo geležėles galėtum perkelti į garažą sodyboje, o patalpas perrašyti Gretai. Aišku, laikinai. Startui.
Automobilis nežymiai kryptelėjo. Eglė stabdį spustelėjo kiek stipriau, nei reikėjo.
2 dalis. Grifų puota
— Ką? — perklausė ji, vis dar tikėdamasi, kad nugirdo ne taip.
— Tik nedaryk tokių didelių akių, — įsiterpė Ona, pasilenkdama į priekį tarp priekinių sėdynių. Jos veidas atsidūrė nemaloniai arti, ir Eglė aiškiai pamatė, kaip raukšlėse suskilinėjusi pudra. — Tu ten vis tiek tik sėdi viena, kaip pelėda. O mergaitei reikia augti. Karjera! Tu juk jau įsitvirtinai, turi užsakymų, pinigų… O Gretai reikia padėti.