be to, Tomas aiškino, esą patalpos juk pirktos santuokoje, vadinasi, formaliai jos priklausančios abiem.
Eglei pasirodė, kad kažkur po šonkauliais pakilo tiršta, deginanti tamsa. Tai nebebuvo paprastas įsižeidimas. Greičiau akimirka, kai nuo akių nukrenta raištis.
— Tos patalpos įsigytos už honorarą, kurį gavau restauravusi Prahos rotušės laikrodį, — jos balsas nuskambėjo dusliai ir žemai. — Tai mano asmeninė dirbtuvė. Ten stovi įranga, kurios negalima išgabenti į drėgną sodo namelio garažą. Per savaitę viskas apsitrauks rūdimis.
— Tik nereikia čia dramatizuoti! — prunkštelėjo Greta ir paleido garų debesį tiesiai broliui į pakaušį. — Jei prireiks, nusipirksi kitą. Tu juk pinigų turi. O man turiniui būtini dideli langai. Pas tave šviesa tiesiog tobula. Tomai, pasakyk jai!
Tomas tingiai pasirąžė, lyg kalba eitų apie smulkmeną.
— Egle, mažute, na rimtai. Ko taip įsikabinai? Greta yra mano sesuo. Jos sėkmė — visos mūsų šeimos sėkmė. O aš, kaip šeimos galva, manau, kad resursus reikia paskirstyti protingai. Tavo laikrodžiai niekur nepabėgs, o tendencijos Instagrame keičiasi kasdien. Mes net dokumentus jau paruošėme. Dovanojimo sutartį. Tiesiog pasirašysi pas notarą, vis tiek kaip tik pro šalį važiuojame.
— Jūs… parengėte dovanojimo sutartį? — Eglė pažvelgė į vyrą.
Jo dailiose, bet visiškai tuščiose akyse ji nerado nė kruopelės švelnumo. Jokios pagarbos. Vien apskaičiavimas ir godulys. Jis žiūrėjo ne į žmoną, o į melžiamą karvę, kuri netikėtai ėmė spardytis.
— O kam tempti gumą? — nusijuokė Tomas. — Kam dar mokėti mokesčius už pirkimą ir pardavimą? Juk čia savi žmonės.
— Aš tau ne šiaip giminaitė, Egle, aš tau dvasios sesuo! — iškilmingai pareiškė Greta. — Turėtum džiaugtis, kad gali prisidėti prie mano didžiojo starto.
Eglė prisiminė, kaip prieš mėnesį Greta be leidimo pasičiupo jos kolekcinę šilkinę skarelę ir ja nuvalė išlietą kavą. „Čia juk tik skuduras“, — tada mestelėjo ji. O dabar jie jau kėsinosi į visą jos gyvenimo darbą.
— Tomai, tu rimtai dabar reikalauji, kad dirbtuves, į kurias sudėjau dešimt savo metų, atiduočiau tavo seseriai vien tam, kad ji ten… kvėpuotų?
— Nepūsk burbulo. Tu tiesiog savanaudė, — kietai nukirto Ona. — Mes priėmėme tave į šeimą, kentėme tavo būdą, tavo amžiną užimtumą. Galėtum bent kartą parodyti dėkingumą. Tomas juk stengiasi, ieško savęs, o tu jį spaudi savo pasiekimais. Jam prieš draugus gėda, kad žmona uždirba daugiau. Jei studiją perduosi Gretai, pusiausvyra atsistatys.
— Pusiausvyra? — Eglė pajuto, kaip smilkiniuose tvinksi kraujas. — Jūs norite mane apiplėšti ir vadinate tai pusiausvyra?
— Nedrįsk taip kalbėti su mano motina! — pirmą kartą pakėlė balsą Tomas. — Tu per daug sau leidi. Kas tu būtum be manęs? Paprasta amatininkė. Aš sukūriau tau įvaizdį. Aš įvedžiau tave į žmones.
Tai buvo begėdiškas melas. Eglės klientai — muziejų vadovai ir privačių kolekcijų savininkai — net nežinojo, kuo vardu jos vyras.
3 dalis. Mechanizmas stringa
Eglė įjungė posūkio signalą ir pradėjo rikiuotis. Tik ne sodybos link. Ir ne link notaro. Ji pasuko į siaurą žvyrkelį, vingiuojantį per tuščius laukus.
— Kur tu važiuoji? Notaras mieste! — suklykė Greta.
— Sutikau jus pavežti, nes norėjau padėti, — ramiai, bet aiškiai tarė Eglė, žvilgtelėdama į galinio vaizdo veidrodėlį tiesiai į vandeningas Onos akis. — Bet tai, ko dabar reikalaujate, jau peržengia visas ribas.
— Ribas peržengei tu! — užsiplieskė anyta. — Tuojau pat apsisuk! Tomai, daryk ką nors! Ji mus pagrobė!
— Egle, stok, — įsakė Tomas. — Elgiesi neadekvačiai. Tau PMS? Ar ankstyva menopauzė prasidėjo?
Tai buvo paskutinis lašas. Eglė staigiai trenkė per stabdžius. Sunkus mikroautobusas sustingo vidury duobėto žvyrkelio, apsuptas plyno, vėjo košiamo lauko. Bagažinėje dusliai sužvangėjo įrankiai.
Eglė atsisegė saugos diržą. Ji neverkė. Jos veidas persimainė, ir tai nebuvo sielvarto grimasa.