Eglė iš po lovos ištraukė seną kelioninį krepšį. Mėlyną, su nuplėšta rankena — tą patį, su kuriuo prieš ketverius metus atsikraustė į šį butą. Tada jai atrodė, kad čia pasiliks visam laikui.
Telefonas trumpai suvirpėjo.
— Aš apačioje, prie laiptinės, — parašė Rasa. — Lipti?
— Lipk, — atrašė Eglė ir pravėrė spintą.
Daiktų ji turėjo nedaug. Tik dvi lentynos iš penkių. Tomas nuolat kartodavo, kad jai tiek drabužių visai nereikia, ir laikui bėgant ji išmoko verstis su minimumu. Džinsai, trys megztiniai, apatiniai, dokumentai iš komodos stalčiaus.
Rasa įėjo beveik be garso. Linktelėjo Eglei, perbėgo akimis kambarį. Atsistojo prie sienos, sukryžiavusi kojas, ir tylėdama stebėjo, kaip draugė kraunasi daiktus.
Tomas pasirodė po kokių dešimties minučių. Išėjo iš virtuvės su puodeliu rankoje, pamatė ant grindų padėtą krepšį ir sustingo.
— Kas čia per spektaklis?
— Aš išeinu, — ramiai pasakė Eglė. — Pasiimu savo daiktus.
Tomas nukreipė žvilgsnį į Rasą. Ši akių nenuleido. Jis pašaipiai šyptelėjo.
— Įdomu, kur tu susiruošei? Pas ją? Į tą jos kamarėlę?
— Tai ne tavo reikalas, — lygiu balsu atsakė Eglė. — Man dar reikia maždaug penkiolikos minučių.
— Penkiolikos minučių, — pakartojo Tomas ir atsisėdo ant sofos krašto. — Gerai. Per tas penkiolika minučių aš tau kai ką paaiškinsiu. Tu išeini pro šitas duris — ir kas toliau? Neturi nei kur gyventi, nei pinigų, nei darbo. Nie-ko.
Eglė nieko neatsakė, tik ištraukė marškinėlių krūvelę.
— Tu rimtai manai, kad kažkas tavęs laukia? — tęsė jis, gurkštelėdamas iš puodelio. — Tavo tėvai už kelių šimtų kilometrų. Draugė priglaus savaitei, o paskui? Po mėnesio pati parbėgsi atgal. Ir dar pagalvosiu, ar tau atidaryti duris.
Rasa žengė į priekį.
— Baigei?
— O tu išvis patylėk, — Tomas į ją net nepažvelgė. — Čia mūsų pokalbis. Šeimos.
— Buvo šeimos, — tarė Eglė. — Viskas, Tomai. Buvo.
Jis pastatė puodelį ant stalo ir palinko į priekį.
— Tu bent supranti, kas tavęs laukia? Be pinigų, be pažinčių. Po pusmečio pardavinėsi save, kad turėtum už ką pavalgyti. Aš rimtai sakau. Viena tu neištempsi.
Rasa krūptelėjo, bet Eglė švelniai uždėjo jai ranką ant peties. Trumpai, vos juntamai. Ne dabar.
— Viską pasakei? — paklausė Eglė.
— Ne, dar ne viską. Tu paža…
— Aš paklausiau, ar viską pasakei. Nes aš išeinu dabar.
Ji užsegė krepšio užtrauktuką. Atsitiesė. Dar kartą peržvelgė kambarį, kuriame praleido ketverius metus, ir nepajuto nieko, išskyrus palengvėjimą.
— Einam, Rasa.
Tomas nepakilo. Likęs sėdėti ant sofos, jis žiūrėjo į besiveriančias ir užsiveriančias duris, laukdamas, kada ji sugrįš. Jis nė akimirkos neabejojo, kad ji grįš.
Rasos kambarys buvo ankštas. Lova, rašomasis stalas, siaura spinta ir knygų lentyna. Eglė miegojo ant sulankstomos lovelės, kurią Rasa ištraukė iš antresolės.
— Čia taip mažai vietos, — pirmą vakarą ištarė Eglė. — Atleisk, kad taip išėjo.
— Tučtuojau liaukis, — Rasa padavė jai pagalvę. — Gulk. Rytoj galvosim.
— Aš net nežinau, nuo ko pradėti. Kortelėje turiu aštuoniasdešimt eurų. Tik aštuoniasdešimt, Rasa.
— Pradėsi nuo to, kad normaliai išsimiegosi, — atsakė Rasa. — O poryt imsimės paieškų. Kartu.
Rasos mama Janina viešnią sutiko santūriai. Padengė stalą, pastatė trečią lėkštę, įpylė sriubos. Ji nebuvo iš kalbiųjų, bet jos žvilgsnis buvo atidus, pastebintis menkiausias smulkmenas.
— Gyvenk, jei reikia, — trumpai tarė ji. — Žinau, ką tai reiškia.
— Ačiū, ponia Janina.
— Kol kas nėra už ką. Svarbiausia — neištižk. Jei palūši, pražūsi.
Eglė nepalūžo. Jau antrą dieną ji sėdėjo įsikniaubusi į telefoną ir naršė darbo skelbimus. Trečią — važiavo į pokalbį. Penktą — į dar vieną. Septintą dieną paskambino iš pirmosios vietos.
— Mane priima, — vakare pasakė ji Rasai. — Nuo pirmadienio.
— Matai?
— Mokės nedaug. Bet vis šis tas.
— Tai pradžia, — Rasa prisėdo šalia. — Šiandien tu kažkokia kitokia.
— Pikta, — prisipažino Eglė. — Aš pikta, Rasa. Ketverius metus išmečiau vėjais. Ketverius metus klausiausi, kad esu niekas ir nieko neverta. Ir juk beveik patikėjau.
— Beveik — čia svarbiausias žodis.
— Jis pasakė, kad aš pardavinėsiu save. Pasakė tai prie tavęs. Tiesiog taip, žiūrėdamas man į akis. Lyg toks kalbėjimas su žmogumi būtų visiškai normalus.