Rasa nieko neatsakė. Eglė pirštais įsikibo į antklodės kraštą, tarsi tas audinys galėtų ją sulaikyti vietoje.
— Žinai, ką padarysiu? — po akimirkos pratarė ji. — Aš įrodysiu. Gal net ne jam. Sau. Man reikia pačiai pamatyti, kad jis melavo.
Pirmosios dvi savaitės buvo sunkiausios. Eglė išeidavo dar anksti ryte, o grįždavo tada, kai namuose jau būdavo aptilę. Janinai ji duodavo pinigų maistui. Iš pradžių ši kratėsi, sakė, kad nereikia, bet vėliau imdavo tyliai, be ginčų. Vakarais Eglė prisėsdavo prie stalo ir skaičiuodavo. Kiekvieną eurą.
Dešimtą dieną parašė Tomas: „Na ką, jau atsikandai tos savo laisvės?“
Eglė perskaitė žinutę ir ištrynė. Neatrašė nė žodžio. Užblokuoti irgi neskubėjo. Tegul mato, kad pranešimas pasiekė ją ir buvo perskaitytas. Tegul laukia atsakymo.
Po trijų savaičių Janina pasikeitė. Ne, ji netapo šiurkšti atvirai. Nebarėsi, nekėlė balso, nepriekaištavo tiesiai į akis. Tačiau kiekvieną vakarą, Eglei parėjus, bute tvyrodavo sunkumas — lyg neištarti žodžiai kabėtų ore.
— Ir vėl vėlai, — kartą mestelėjo ji, neva kreipdamasi į Rasą, bet taip, kad Eglė tikrai išgirstų.
— Jos darbo diena ilga, — ramiai atsakė Rasa.
— Pas visus ilga. Tik ne visi glaudžiasi svetimuose kampuose.
Rasa atsisuko į motiną. Pažvelgė tiesiai. Janina nusuko akis, tačiau atsiprašymo taip ir nepasakė.
— Ji prisideda prie maisto, — tyliai priminė Rasa. — Ir už komunalinius duoda savo dalį.
— Ne apie pinigus kalbu. Mano butas dviejų kambarių, o gyvename jau trise. Dar ta sulankstoma lova vidury tavo kambario. Aš ir pati kažkada neturėjau kur dėtis, puikiai žinau, ką tai reiškia. Bet mėnuo yra mėnuo. Reikia judėti toliau.
Tą vakarą Eglė sėdėjo ant išskleidžiamos lovos ir žiūrėjo į grindis.
— Aš girdėjau, — pasakė ji, kai Rasa įėjo į kambarį. — Nesistenk apsimesti, kad nieko nebuvo. Viską girdėjau.
— Ji ne iš piktos valios. Tiesiog pati kažkada per tai ėjo, tik seniai. Jau pamiršo, kaip tada būna.
— Nepamiršo, — Eglė vos papurtė galvą. — Dėl to ir pyksta. Nes prisimena, o prisiminimai jai nemalonūs. Aš ją suprantu, Rasa. Tikrai suprantu.
— Ir ką dabar darysi?
— Rytoj pradėsiu ieškoti kambario. Jei kur priemiestyje, nuomai turėtų pakakti. Bus labai striuka, bet išsiversiu.
— Egle, neskubėk.
— Aš neskubu. Aš priimu sprendimą. Tai ne tas pats. Jeigu lauksiu, kol visiems bus patogu, galiu taip ir nesulaukti. Vadinasi, reikia dabar.
Rasa norėjo ginčytis, bet prikando liežuvį. Tą veido išraišką ji pažinojo. Eglė jau buvo apsisprendusi.
Po keturių dienų Eglė persivežė savo krepšį — tą patį mėlyną — į nuomojamą kambarį sename name kitame miesto gale. Kambarys buvo siauras, su vienu langu ir girgždančiomis grindimis. Kampe atsilupę tapetai styrojo lyg pavargę lapai. Lova stovėjo prie radiatoriaus.
— Niūroka čia, — apsidairiusi pasakė Rasa.
— Užtat mano, — atsakė Eglė. — Kol kas man tiek užtenka.
Ji padėjo krepšį ant lovos, atsegė užtrauktuką ir ėmė dėlioti daiktus.
— Ačiū tau, — tarė nepakeldama akių. — Ir Janinai perduok. Aš rimtai. Be jūsų nebūčiau ištempusi šito mėnesio.
— Skambink. Kasdien, girdi?
— Skambinsiu. O dabar man reikia pabūti vienai. Susidėlioti mintis.
Rasa apkabino ją ir išėjo. Eglė atsisėdo ant lovos. Tyla svetimame kambaryje būna kitokia. Ji neslegia, bet ir nepaguodžia. Ji tiesiog yra. Ir tenka mokytis joje gyventi.
Ekranas sumirgėjo. Tomas. „Girdėjau, jau ir nuo draugės išsikraustei. Ką, ir ten nepritapai?“
Eglė perskaitė. Lūpų kampučiai vos kilstelėjo. Iš kur jis sužinojo — nebesvarbu. Svarbu buvo kas kita. Ji parašė: „Išsinuomojau savo kambarį. Daugiau man nerašyk.“ Tada paspaudė „siųsti“.
Ir tik po to užblokavo numerį.
Praėjo pusmetis. Paskui — metai. Eglė dirbo taip, kad vakarais kojos ūždavo, o akys lipdavo besimokant. Ji užsirašė į kursus, išlaikė egzaminą, gavo pažymėjimą. Vėliau — dar vieną. Galiausiai ją pastebėjo ir pasiūlė geresnes sąlygas.
— Egle, kada tu paskutinį kartą ilsėjaisi? — kartą telefonu paklausė Rasa.
— Praėjusiame gyvenime, — atsakė Eglė. — Rasa, aš neturiu kada ilsėtis. Man reikia taupyti. Kiekvieną mėnesį atsidėti, be jokių išimčių. Aš sau pažadėjau.
— Tu save nuvarysi.
— Ne. Aš save ištrauksiu. Čia visai kas kita.
Po aštuonių mėnesių ji išsikėlė iš kambario į vieno kambario butą. Jis irgi buvo nuomojamas, bet jau padorus: su virtuve, karštu vandeniu ir nauja spyna duryse. Eglė stovėjo vidury tuščio kambario ir šypsojosi. Viena. Pati sau. Netrukus pas ją užsuko Rasa.