Vyras per neapsižiūrėjimą pervedė penkis tūkstančius eurų savo meilužei, o tada, mėgindamas užglaistyti klaidą, šeimos pokalbių grupėje parašė:
„Brangieji, ką tik nusiunčiau Eglei piniginę dovaną. Ji — nuostabiausia žmona pasaulyje.“
Giminaičiai sureagavo akimirksniu. Mane užvertė sveikinimais, širdelėmis ir plojimų ženklais.
Anyta parašė:
„Štai ką reiškia tikras vyras.“
Mano mama atsiuntė gėlių puokštę.
Vyro sesuo pridūrė:
„Broliuk, koks tu pas mus romantiškas.“
O aš tuo metu stovėjau prie viryklės, maišiau vištienos sriubą, kurią specialiai viriau anytai, ir žiūrėjau į banko programėlę.
Mano sąskaitoje buvo likę mažiau nei du tūkstančiai eurų.
Jokio penkių tūkstančių pavedimo ten nebuvo. Nebuvo nei penkių šimtų, nei net penkių naujų centų.
Užtat operacijų istorijoje švietė svetimos moters vardas.
Mantas sėdėjo svetainėje ir telefono iš rankų nepaleido nė akimirkai. Jo veidas buvo papilkėjęs, o šypsena atrodė lyg paskubomis užklijuota ant įtrūkimo — tarsi jis tikėtųsi, kad niekas nepastebės, kas slepiasi po ja.
— Atsakyk jiems, — tyliai tarė jis.
— Kam?
Jam nervingai trūktelėjo žandikaulis.
— Egle, tik nepradėk.
Aš pažvelgiau į puodą su sriuba, paskui — į Oną, savo anytą, kuri jau buvo pasiruošusi pradėti pamokslą apie tai, kaip žmona privalo vertinti gerą vyrą.
Tada atsidariau šeimos pokalbių grupę ir parašiau:
„Ačiū, mylimasis. Kokia netikėta staigmena.“
Ona patenkinta atsiduso.
— Matai? Kai moteris moka tinkamai rūpintis savo vyru, jis jai atsilygina tuo pačiu.
Nieko neatsakiau. Tik padėjau prieš ją lėkštę sriubos.
Ginčytis neketinau.
Nes Mantas niekada nebuvo dosnus žmogus.
Po kiekvieno mano apsipirkimo jis smulkiai tikrindavo čekius. Galėdavo pakelti skandalą vien dėl to, kad nupirkau jogurtą be nuolaidos. Mano pirkiniai jam atrodė nereikalingos užgaidos, tačiau pats kas mėnesį išleisdavo šimtus eurų paslaptingiems „verslo susitikimams“ ir „pietums su partneriais“.
Vadinasi, jokios dovanos nebuvo.
Tai tebuvo priedanga.
Mano vardas — Eglė Kazlauskienė. Man keturiasdešimt vieneri. Turiu du mokyklinio amžiaus vaikus ir nuosavą įmonę, gaminančią medicininę aprangą.
Šį verslą sukūriau pati.
Pačioje pradžioje chalatus ir kostiumus pardavinėjau turguose, užsakymus vežiodavau paprastais autobusais, o naktimis sėdėdavau prie siuvimo mašinos tol, kol pirštai imdavo tirpti.
Mantas mėgo kartoti:
— Be manęs tu nieko nebūtum pasiekusi.
Iš tiesų viskas buvo priešingai.
Jeigu ne aš, jis neturėtų brangaus automobilio, atskiro kabineto, platininės kortelės ir tobulai išlygintų baltų marškinių, su kuriais vaidino įtakingą verslininką.
Vadovu jį paskyriau tik todėl, kad jis buvo mano vyras.
Santuokoje juk norisi tikėti žodžiu „mes“.
Naktį, kai Mantas užmigo ir ėmė knarkti, iš stalčiaus su siuvimo siūlais ištraukiau nešiojamąjį kompiuterį.
Prieigą prie bankinės sistemos vis dar turėjau, nes pagrindinė įmonės sąskaita buvo atidaryta mano vardu.
Prisijungiau prie paskyros.
Pavedimas: penki tūkstančiai eurų.
Gavėja: Greta Petrauskaitė.
Mokėjimo paskirtis:
„Už mėlyną suknelę, mano gyvenime.“
Kurį laiką sėdėjau priešais ekraną visiškoje tyloje.
Girdėjosi tik monotoniškas šaldytuvo ūžesys.
Greta Petrauskaitė.
Šis vardas man jau buvo matytas.
Mantas ją vadino audinių tiekėja. Jauna moteris siųsdavo keistas sąskaitas, o kartą paskambino mano vyrui beveik naktį ir skubiai nutraukė pokalbį vos išgirdusi mano balsą.
Atsidariau bankinių operacijų istoriją.
Paaiškėjo, kad Greta pinigų iš mūsų įmonės gaudavo anaiptol ne pirmą kartą.
Per kelis mėnesius jai buvo pervesta dešimtys sumų.
„Avansas už audinius.“
„Atsiskaitymų su tiekėju koregavimas.“
„Pietūs su klientu.“
„Įmonės renginio organizavimas.“
Net tyliai nusijuokiau.
Įmonės renginys.
Būtent taip Mantas vadino sukneles, restoranus, viešbučius ir kitus malonumus, už kuriuos buvo mokama mano darbu.
Rankos drebėjo, bet kompiuterio neužverčiau.
Padariau ekrano nuotraukas, persiunčiau jas sau, išsisaugojau banko išrašus.
Ryte užsukau į kopijavimo centrą ir atsispausdinau visus dokumentus taip ramiai, lyg tai būtų paprastos sąskaitos ar važtaraščiai.
O tada pasielgiau taip, kaip vėliau nesugebėjo suprasti beveik nė vienas giminaitis.
Aš ir toliau elgiausi įprastai.
Išviriau Mantui kavos.
Išlyginau jo baltus marškinius.
Ramiu veidu klausiausi Onos, kuri mano vonios kambaryje dažėsi lūpas prieš veidrodį ir kalbėjo:
— Kitas vyras tokius pinigus seniai būtų nežinia kur ištaškęs. O mano sūnus žmoną lepina.
Pažvelgiau į ją per veidrodį.
— Taip, Ona. Aš jau supratau.
Ji mano balse nuodų neišgirdo.
Užtat Mantas išgirdo.
Skalbykloje jis sustojo šalia manęs ir įsmeigė į mane aštrų žvilgsnį.
— Nuo vakar kažkokia keista esi.
— Tiesiog pavargau.
— Nekelk scenų dėl to pavedimo. Šeimos pokalbių grupėje visi jau įsitikinę, kad pinigus gavai tu. Tegul taip ir galvoja.
Tai buvo antra rimta jo klaida.
Jis pats tiesiai patvirtino, kad apie pavedimą puikiai žinojo.
Lėtai sulanksčiau išlygintus marškinius ir padėjau juos ant skalbyklės.
— O kur iš tikrųjų nukeliavo pinigai?
Mantas sustingo.
Tik sekundei.
Bet man to visiškai pakako.
— Kokie pinigai?
— Penki tūkstančiai eurų.
Jis nusuko akis.
— Egle, nepradėk.
— Aš dar nieko nepradėjau.
— Tai buvo darbinis pavedimas.
— Kodėl tada giminaičiams parašei, kad pervedei jį man?
Vyro veidas sukietėjo.
— Nes per klaidą pasirinkau ne tą sąskaitą.
— Kieno sąskaitą?
— Vienos tiekėjos.
— Gretos Petrauskaitės?
Įsivyravo tyla.
Balso nepakėliau.
Neparodžiau jam išrašų ir neprisipažinau, kad jau žinau apie viešbučius, suknelę ir daugybę ankstesnių pervedimų.
Man reikėjo, kad Mantas toliau meluotų.
— Tu knaisiojaisi banko paskyroje? — paklausė jis.
— Pagrindinė sąskaita atidaryta mano vardu. Savo pačios piniguose knaisiotis neįmanoma.
— Tai įmonės lėšos.
— Įmonė taip pat priklauso man.