— Mums, — pataisė Mantas.
Pakėliau akis ir žiūrėjau jam tiesiai į veidą.
— Kai reikia sėdėti prie darbų iki vidurnakčio, įmonė kažkodėl būna mano. O kai tenka apmokėti Gretos sukneles, ji staiga pasidaro mūsų?
Mantas skubiai metė žvilgsnį į duris, tarsi tikrintų, ar už jų nesiklauso jo motina. Tada žengė arčiau.
— Gerai įsiklausyk, — tarė jis tyliau. — Dabar tu nieko nekelsi į paviršių. Pervedimas jau įvykdytas. Pokalbyje visi įsitikinę, kad tai dovana tau. Po kelių dienų aš pinigus grąžinsiu.
— Iš kur juos paimsi?
— Tai ne tavo rūpestis.
Lūpų kampučiai vos pastebimai kilstelėjo.
— Vadinasi, mano pinigai — ne mano rūpestis?
— Neversk manęs pykti.
Tokias frazes iš jo buvau girdėjusi ir anksčiau. Taip Mantas man nuolat primindavo, kad mūsų santuokoje ribas brėžia tik jis.
Paėmiau marškinius ir padaviau jam.
— Gali nusiraminti. Scenos nebus.
Jis įtariai primerkė akis.
— Tikrai?
— Visiškai.
Jo veide akimirkai šmėstelėjo palengvėjimas. Mantas pasiėmė marškinius ir išėjo, o aš likau viena. Dar ilgai stovėjau priešais skalbimo mašiną ir stebėjau, kaip lėtai sukasi jos būgnas.
Skandalo iš tiesų nebus.
Vietoj jo prasidės patikrinimas.
Mano įmonė vadinosi „MedLinija Kazlauskienė“.
Viskas prasidėjo nuo seno, naudoto overloko ir trijų audinio ritinių. Pirmuosius medicininius chalatus siūdavau virtuvėje, kai vaikai jau miegodavo. Vėliau išsinuomojau mažas patalpas netoli turgaus. Dar po kurio laiko pasamdžiau dvi siuvėjas.
Po devynerių metų mūsų pasiūta apranga jau keliavo į privačias klinikas, odontologijos kabinetus ir laboratorijas keliuose Lietuvos miestuose.
Mantas į įmonę atėjo tada, kai sunkiausia kelio dalis jau buvo likusi už nugaros.
Jis pats sau prisiskyrė plėtros vadovo pareigas.
Užsisakė brangių vizitinių kortelių.
Nusipirko kelis baltus marškinius.
Pradėjo važinėti į susitikimus, iš kurių grįždavo pasakodamas apie svarbius ryšius, naudingas pažintis ir būsimus partnerius.
Aš buvau taip dėkinga už jo tariamą pagalbą, kad atidaviau jam prieigą prie įmonės kortelės.
Dabar viskas stojo į vietas: Mantas mano verslo neaugino.
Jis tik aiškinosi, kiek galima iš jo išnešti, kol aš pagaliau pastebėsiu.
Kitą rytą į biurą atvykau anksčiau už visus. Vos įėjusi paprašiau, kad pas mane ateitų vyriausioji buhalterė Rasa.
Ji dirbo su manimi beveik nuo pat pradžių ir niekada neklausinėdavo daugiau, negu reikėdavo.
Kai ant stalo prieš ją išdėliojau banko išrašus, Rasa nusiėmė akinius.
— Ar tikrai norite sužinoti viską?
— Vadinasi, seniai įtarėte, kad kažkas ne taip?
Ji kurį laiką tylėjo. Paskui vėl užsidėjo akinius.
— Mačiau keistų operacijų. Mantas aiškino, kad pradėjome dirbti su nauja tiekėja. Kai prašydavau sutarčių, jis jas atnešdavo. Su parašais.
— Su mano parašu?
— Labai panašiu į jūsų.
Pirštai akimirksniu atšalo.
— Parodykite.
Rasa kompiuteryje atidarė reikiamą aplanką.
Sutartys su Greta Petrauskaite.
Itališkų audinių tiekimas.
Konsultacinės paslaugos.
Įmonės renginių organizavimas.
Parodinių patalpų nuoma.
Kiekviename puslapyje buvo mano parašas.
Tik nė vieno iš tų dokumentų aš nebuvau pasirašiusi.
— Kiek jai iš viso pervesta?
Rasa ėmė skaičiuoti.
Ekrane viena po kitos rikiavosi sumos.
Keturi tūkstančiai šeši šimtai.
Du tūkstančiai devyni šimtai.
Du tūkstančiai penki šimtai.
Septyni šimtai.
Tūkstantis.
Paskui dar kelios eilutės.
Ir dar.
Galiausiai buhalterė sustojo.
— Per dešimt mėnesių jai išsiųsta maždaug trisdešimt penki tūkstančiai trys šimtai eurų.
Žiūrėjau į galutinį skaičių nieko nesakydama.
Trisdešimt penki tūkstančiai.
Maždaug tiek per metus uždirbdavo penkios mano siuvyklos darbuotojos.
Už tokią sumą buvo galima nupirkti naują pramoninį sukirpimo stalą, sutvarkyti cechą arba sumokėti už vaikų mokslus.
Tai buvo mano darbas, mano naktys, mano pastangos — paverstos svetimomis suknelėmis, restoranais ir viešbučių kambariais.
— Surinkite viską, — pasakiau. — Man reikės visų pervedimų, sutarčių ir prisijungimų prie banko sistemos duomenų.
— Kreipsitės į policiją?
— Pirmiausia pasikalbėsiu su advokate.
Rasa linktelėjo, bet nuo ekrano neatsitraukė.
— Yra dar vienas dalykas.
Ji atidarė kitą aplanką.
— Vakar Mantas mėgino inicijuoti šimto dešimties tūkstančių eurų pervedimą.
Kvapas įstrigo gerklėje.
— Kam?
— Naujai įmonei. Pavadinimas — „Blue Dress Trade“.
— Kas jos savininkė?
— Greta Petrauskaitė.
Ekrane iš tiesų kabėjo nebaigtas mokėjimas.
Šimtas dešimt tūkstančių eurų.
Mokėjimo paskirtyje buvo įrašyta:
„Išskirtinė audinių tiekimo sutartis.“
— Kodėl pinigai neišėjo?
— Reikėjo jūsų patvirtinimo. Jūs sistemoje nurodyta kaip vienintelė savininkė.
Vadinasi, tie penki tūkstančiai nebuvo klaida.
Tai buvo bandymas.
Mantas norėjo patikrinti, ar pastebėsiu dingusius pinigus. O istorija šeimos pokalbyje jam buvo reikalinga kaip apsidraudimas.
Jeigu būčiau patikėjusi, kad tai dovana, kitas žingsnis būtų buvęs prašymas patvirtinti didelį mokėjimą.
— Niekam nesakykite, kad aš viską žinau, — paprašiau.
— Net Mantui?
— Jam — pirmiausia.
Mano advokatė buvo Ieva Jankauskienė.
Ji ramiai peržiūrėjo visus dokumentus ir nė karto manęs nepertraukė. Baigusi užvertė paskutinį aplanką ir pakėlė akis.
— Čia jau ne vien sutuoktinio neištikimybė.
— Suprantu.
— Matyti galimas lėšų pasisavinimas, parašų klastojimas ir bandymas iš įmonės išvesti didelę sumą. Reikia veikti nedelsiant.
— Ką siūlote?
— Pirmiausia būtina užblokuoti jo prieigą prie visų sąskaitų. Bet prieš tai turime saugiai išsaugoti įrodymus, kad jis nespėtų jų sunaikinti. Padarysime kopijas, pradėsime vidinį auditą ir tuo pačiu parengsime pareiškimą.
— O skyrybos?
— Paruošime ir skyrybų dokumentus.
Kurį laiką tylėjau.
Ieva įsižiūrėjo į mane atidžiau.
— Abejojate?
— Ne.
Aš galvojau ne apie Mantą.
Galvojau apie vaikus.
Jiems buvo dvylika ir keturiolika.
Jie mylėjo tėvą. Tiksliau — žmogų, kuriuo jis atrodė namuose.
— Noriu jiems pasakyti pati, — ištariau. — Nenoriu, kad jie viską sužinotų iš svetimų žinučių ar nuogirdų.
— Tai protinga.
— Bet pirmiausia turiu suprasti, kiek toli jis jau nuėjo.