Spynų meistras su įrankių ryšuliu ir naujais raktais pasirodė maždaug po pusvalandžio. Eglė stovėjo prieškambaryje, pečiu atsirėmusi į sieną, ir tyliai stebėjo, kaip vyras ardo seną įėjimo durų spyną. Kai susidėvėjęs mechanizmas atsidūrė jo delne, Eglės viduje tarsi kažkas spragtelėjo. Galbūt būtent taip ir atrodo tas išsilaisvinimas, apie kurį visi kalba po skyrybų.
— Neblogą spyną pasirinkote, — tarstelėjo meistras, prie durų pritaikydamas naują cilindrą. — Tvirta, patikima. Gal dar norėtumėte ir papildomos, seifinės?
— Taip, — nė akimirkos nesuabejojusi atsakė Eglė. — Noriu dviejų. Kad būtų ramiau.
Vyras linktelėjo ir vėl palinko prie darbo. Eglė nuėjo į kambarį, kur ant stalo gulėjo skyrybų dokumentai. Antspaudo pase dar nebuvo, tačiau teismo sprendimas jau buvo jos rankose. Viskas tvarkinga, be ginčų, pagal įstatymą. Jokių bendrų paskolų, jokio kartu įgyto turto. Šis butas jai atiteko iš močiutės palikimo likus dvejiems metams iki vestuvių, todėl dalytis iš esmės nebuvo kuo.
Tomas kadaise iš to vieno kambario butuko sename name tik šaipydavosi.
— Verčiau parduotum, ir nusipirktume ką nors padoresnio, — kartodavo jis. — Naujame rajone, su normalesniu išplanavimu.
Dabar tas pats, jo niekintas butas Eglei virto prieglobsčiu. Trisdešimt aštuoni kvadratiniai metrai, kurie priklausė tik jai. Erdvė, kurioje niekas nebeįsakinės, nekritikuos, ką ji žiūri per televizorių, ir nepaliks kriauklėje nešvarių lėkščių.
— Baigta, — pranešė meistras. — Pamėginkite.
Eglė paėmė naujus raktus ir kelis kartus pasuko juos abiejose spynose. Durys užsirakino švelniai, dusliu spragtelėjimu. Nuo šiol į šiuos namus niekas neįžengs be šeimininkės leidimo.
— Ačiū, — pasakė ji ir atsiskaitė su meistru.
Kai durys jam už nugaros užsidarė, Eglė atsirėmė į jas nugara ir užmerkė akis. Tyla. Pirmą kartą per pastarąjį pusmetį — tikra, gili tyla. Nebebuvo Tomo su jo nesibaigiančiais pokalbiais telefonu, nebedundėjo televizorius, kurį jis įjungdavo vos atsikėlęs ir palikdavo burbuliuoti iki pat vakaro.
Ji priėjo prie lango ir plačiai jį atvėrė. Į kambarį įplūdo liepos oras, atsinešdamas iš gretimo kiemo žydinčių liepų kvapą. Apačioje kažkur krykštavo vaikai, jų balsai maišėsi su tolimesnės gatvės automobilių ūžesiu. Paprasti vasaros garsai, kurių anksčiau ji beveik negirdėdavo per nuolatinį šeimyninį triukšmą.
Virtuvėje, šaldytuve, tebuvo indelis jogurto ir pakelis varškės. Eglė pravėrė dureles, kurį laiką žiūrėjo į kuklias atsargas ir pati sau šyptelėjo. Tomas nuolat burbėdavo, kad namuose nėra „normalaus maisto“. Dabar ji pirks tik tai, ko norės pati. Jokių dešrų, kurių jis reikalaudavo kiekvieniems pusryčiams. Jokių koldūnų vakarienei tris kartus per savaitę.
Ji išsiėmė jogurtą, nuplėšė dangtelį ir ėmė valgyti tiesiai iš indelio, stovėdama prie lango. Anksčiau Tomas, tai pamatęs, iškart susiraukdavo.
— Kaip bendrabutyje, — niurzgėdavo jis. — Negalima normaliai atsisėsti prie stalo?
O dabar galima buvo valgyti bet kur ir bet kaip. Laisvė pasirodė esanti skani — su saldžiu braškinio jogurto prieskoniu.
Telefonas suskambo tada, kai Eglė plovė tuščią indelį. Ekrane švietė nepažįstamas numeris. Ji suraukė antakius: tokie skambučiai paprastai nieko gero nežadėdavo.
— Klausau, — atsargiai atsiliepė ji.
— Egle? — ragelyje pasigirdo pažįstamas balsas. — Čia Tomas.
Eglė sustingo, vienoje rankoje laikydama šlapią indelį. Buvęs vyras. Iš kur jis gavo naują numerį? Ir ko jam prireikė?
— Ko nori? — sausai paklausė ji.
— Reikia pasikalbėti. Gal galėtume susitikti?
— Ne, — nukirto Eglė. — Mes jau viską aptarėme teisme.
— Egle, palauk, išklausyk… — Tomas kalbėjo neįprastai švelniai, netgi kažkaip meiliai, lyg bandytų prisigerinti. — Suprantu, kad pyksti. Bet atsirado viena bėda, kurią reikia išspręsti.
— Kokia dar bėda?
— Mama. Jai kurį laiką reikia kažkur pagyventi. Tik laikinai, porai mėnesių.
Eglė padėjo indelį ant stalo ir stipriau suspaudė telefoną. Anyta. Ta pati Elena, kuri visą jų santuoką mokė Eglę, kaip virti sriubą, kaip lankstyti skalbinius ir kaip privalu pasitikti vyrą, grįžusį iš darbo.
— O kuo čia dėta aš? — paklausė ji.
— Kaip tai kuo? Tu juk ją pažįsti. Ji visada su tavimi elgėsi gerai.
— Elgėsi, — sutiko Eglė. — Bet mes išsiskyrėme, Tomai. Aš nebesu tavo šeimos dalis.
— Egle, prašau… — jis nutilo, paskui sunkiai atsiduso. — Žinau, kad prašau labai daug. Bet daugiau neturiu į ką kreiptis.
— O tavo naujoji žmona? — tiesiai paklausė Eglė.
Kitame laido gale vėl stojo pauzė. Tomas kostelėjo.
— Rasa… ji negali. Joms su mama nesiseka sutarti. Visai.
— Aišku, — tyliai teištarė Eglė.