— Vadinasi, su naująja žmona tavo mama gyventi negali, o su buvusia — gali, — Eglės balse nuskambėjo karti pašaipa. — Labai patogu.
— Nekalbėk taip, — paprašė Tomas. — Mama tikrai nėra blogas žmogus. Tiesiog jų su Rasa charakteriai visiškai nesutapo.
Eglė priėjo prie lango ir pažvelgė žemyn į kiemą. Apačioje maždaug dešimties metų berniukas spardė kamuolį, o jo mama sėdėjo ant suoliuko ir skaitė knygą. Paprastas vasaros vaizdas. Rami, įprasta kasdienybė, kurioje nėra vietos svetimiems rūpesčiams.
— Egle, tu dar klausaisi? — paklausė Tomas.
— Klausausi.
— Bent pagalvok, prašau. Ji tau tikrai netrukdytų. Pati žinai, Elena labai taktiška.
— Taktiška? — Eglė tyliai pakartojo. — Čia ta pati Elena, kuri kasdien aiškindavo, kad indus plaunu ne taip?
— Ji juk tik norėjo padėti…
— Tomai, — nutraukė jį Eglė, neleisdama tęsti. — Mano atsakymas — ne. Galutinis. Negrįžtamas. Aš nesu prieglauda tavo giminėms.
— Egle, būk žmogus! — Tomas jau nebeslėpė susierzinimo. — Kur jai dėtis? Į gatvę?
— Nežinau. Gal paklausk Rasos, kodėl ji negali sugyventi su tavo motina?
— O Rasa čia kuo dėta? — irzliai metė jis.
— Tuo, kad dabar tai jos šeimos klausimas. Ji tavo žmona, vadinasi, tegul ir sprendžia.
— Aš tavęs rimtai prašau…
— O aš tau rimtai atsakau — ne, — ramiai, bet kietai ištarė Eglė ir nutraukė pokalbį.
Telefonas tuoj pat vėl sučirškė. Ekrane švietė tas pats numeris. Eglė atmetė skambutį, o po akimirkos užblokavo kontaktą. Tada nuėjo prie durų ir dar kartą patikrino, ar abu užraktai tikrai užrakinti.
Bute įsivyravo tyla. Eglė nusileido į fotelį ir kurį laiką sėdėjo nejudėdama. Elena… Moteris, kuri septynerius metus jai buvo beveik kaip antra mama. Ar bent jau labai stengėsi tokia būti. Ji visuomet turėjo patarimų, visuomet rasdavo, ką pakomentuoti, tačiau iš esmės nebuvo pikta. Kai Eglė sirgdavo, atnešdavo vaistų. Per šventes nepamiršdavo dovanų. O kai mirė Eglės mama, būtent anyta daugiausia padėjo tvarkyti laidotuvių reikalus.
Tik visa tai priklausė praeičiai. Tiems laikams, kai Eglė dar buvo Tomo žmona. Dabar jų gyvenimai išsiskyrė, ir ne ji buvo kalta, kad buvusiai anytai nepasisekė susitarti su naująja marčia.
Eglė atsistojo ir priėjo prie spintos, kurioje kabėjo jos suknelės ir kostiumai. Rytoj laukė pirmoji diena naujame darbe. Pardavimų vadybininkė baldų salone. Atlyginimas — apie tūkstantį eurų ir priedai nuo pardavimų. Ne svajonių darbas, žinoma, bet po skyrybų Eglė aiškiai suprato: gyvenimą reikia keisti iš pagrindų. Anksčiau ji dirbo nedidelėje logistikos įmonėje, gaudavo nedaug, užtat viskas buvo pažįstama ir ramu. Dabar reikėjo uždirbti kur kas daugiau. Gyventi vienai brangu — visos išlaidos krenta ant vienų pečių.
Ji išsirinko griežto kirpimo tamsiai mėlyną kostiumą ir baltą palaidinę. Klasika. Pardavimų vadybininkė privalo atrodyti patikimai ir solidžiai. Rytoj teks susipažinti su kolegomis, perversti katalogus, įsiminti prekių asortimentą, o gal net priimti pirmuosius pirkėjus. Naujas etapas, nauji žmonės, naujos taisyklės.
Vonioje Eglė ilgai žiūrėjo į savo atspindį. Per skyrybų mėnesius veidas suplonėjo, po akimis įsirėžė tamsūs šešėliai. Trisdešimt ketveri, o atrodė taip, lyg būtų bent keleriais metais vyresnė. Įtampa, bemiegės naktys, nesibaigiantys barniai su Tomu — visa tai paliko žymes.
Vis dėlto svarbiausia buvo ne raukšlelės ir ne nuovargis. Iš veido dingo tas užspeisto žmogaus žvilgsnis, kuris ją lydėjo paskutiniais santuokos mėnesiais. Kai Eglė sužinojo apie išdavystę, joje kažkas lūžo. Kiekviena diena virsdavo išbandymu. Tomas grįždavo namo ir elgdavosi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, o Eglė blaškydavosi tarp noro sukelti skandalą ir baimės galutinai sugriauti šeimą.
Dabar šeimos nebebuvo. Užtat atsirado ramybė. Ir teisė pačiai nuspręsti, kaip gyventi toliau.
Eglė nusiprausė po dušu ir atsigulė į plačią lovą, kuri dabar priklausė tik jai vienai. Patalynė kvepėjo šviežiais skalbimo milteliais — ji ją išskalbė tą pačią dieną, kai Tomas išsikraustė. Savotiškas simbolis. Nuplauti, išvėdinti, ištrinti visus bendro gyvenimo pėdsakus.
Ryte Eglę pažadino ne garsus Tomo knarkimas, o žadintuvo signalas. Dar vienas mažas džiaugsmas. Ji neskubėdama išgėrė kavos, apsiavė patogius batus ir į darbą išėjo netikėtai geros nuotaikos.
Baldų salonas buvo įsikūręs prekybos centre miesto pakraštyje. Didelėje šviesioje salėje stovėjo virtuvės komplektai, sofos, foteliai, miegamojo baldai ir valgomojo stalai. Direktorius Saulius pasitiko Eglę draugiškai, be nereikalingo oficialumo.
— Pardavimų patirties turite? — paklausė jis, vartydamas jos gyvenimo aprašymą.
— Nedaug, — sąžiningai prisipažino Eglė. — Bet mokytis esu pasirengusi.
— Svarbiausia — mokėti rasti kelią prie pirkėjo, — tarė Saulius. — Visa kita ateina su praktika.
Jis pavedžiojo Eglę po saloną, prie kiekvieno baldų komplekto trumpai paaiškindamas, kuo jis išsiskiria. Itališkos virtuvės, vokiški miegamojo baldai, lietuviški stalai ir kėdės. Kainos labai skirtingos: nuo maždaug šimto penkiasdešimties eurų už paprastą kėdę iki kelių tūkstančių už prabangią virtuvę.
— Klientų būna visokių, — aiškino direktorius. — Vieni ieško pigiausio varianto, kiti yra pasirengę mokėti už kokybę.