— Tortas turi atrodyti prabangiai, suprantate? Tik be tų senamadiškų papuošimų. Jokių sviestinio kremo rožyčių, jokių neskoningų gulbių. Mano vyras vertas tik geriausio — juk mūsų metinės. Įdaras tegul būna „raudonasis aksomas“. Ir svarbiausia: viršuje privalo būti valgoma nuotrauka. Tuoj atsiųsiu kadrą, jis ten atrodo tiesiog neįtikėtinai. Mano katinėlis. O šalia — staigmenos burbulas.
Balso žinutė susirašinėjimo programėlėje truko keturiasdešimt sekundžių. Eglė išklausė ją iki galo, tuo pat metu mechaniškai braukdama drėgna kempine per stalviršį. Klientė, vardu Ieva, rašinėjo jai nuo vakar vakaro ir spėjo atmesti vieną eskizą po kito. Tai mastikos spalva jai atrodė „per pigi“, tai užrašo šriftas — „nepakankamai aistringas“. Eglė laikėsi. Užsakymas buvo brangus, o jų namuose pinigų niekada nebūdavo per daug. Ypač dabar, kai vaikams reikėjo korepetitorių.
Telefonas trumpai cyptelėjo. Atėjo nuotrauka.
Eglė padėjo kempinę į šoną, nusiplovė rankas po čiaupu, nusisausino jas virtuviniu rankšluosčiu ir tik tada atrakino ekraną.
Ji buvo pripratusi tokiose nuotraukose matyti svetimus žmones: besišypsančius vyrus prie ežero su meškerėmis, rimtus vadovus kostiumais, jaunuolius su gitaromis. Tačiau iš šito kadro, kiek prisimerkęs nuo saulės, į ją žiūrėjo jos pačios vyras. Petras.
Jis vilkėjo tuos pačius tamsiai mėlynus polo marškinėlius, kuriuos Eglė jam nupirko per išpardavimą praėjusį mėnesį. Už nugaros matėsi kažkokio parko medžiai. Petras šypsojosi taip, kaip namuose jau seniai nebesišypsojo — laisvai, patenkintas, lyg sotus katinas.
Aplink viskas tarsi sustingo. Viduje staiga pasidarė tuščia, lyg kas būtų iššlavęs visus jausmus. Virtuvės oras, sunkus ir tvankus, prisigėręs maisto kvapų, tapo nepakeliamas. Jai reikėjo įkvėpti. Tiesiog oro. Eglė priėjo prie lango. Sunkiai pasuko rankeną ir pravėrė varčią. Į kambarį įsiveržė šaltas gaivus vėjas, kartu su gatvės ūžesiu grąžindamas ją į tikrovę.
Pirštai patys surinko atsakymą: „Nuotrauką gavau. Kokybė gera, spaudai tiks. Kokį užrašą dėsime po nuotrauka?“
Ieva rašė ilgai. Matyt, jai labai norėjosi išsikalbėti, pasigirti nepažįstamai konditerei savo pergale.
„Parašykite: Nugalėtojui nuo jo Mūzos. Žinote, mes juk susipažinome lygiai prieš metus. Tada jis buvo toks pasimetęs. Jo žmona — visiška višta. Sėdi namuose, kepa savo pyragus ir zyzia dėl kiekvieno cento. Su ja jam mirtinai nuobodu. O aš jam parodžiau, kas yra tikras gyvenimas. Šį penktadienį švęsime metus, jis pasakė, kad pagaliau yra pasiruošęs skirtis. Todėl šis tortas — mūsų pergalės simbolis. Padarykite jį nepriekaištingą!“
Eglė perskaitė žinutę du kartus. Krūtinę nemaloniai suspaudė. Žmona — višta. Zyzia dėl kiekvieno cento.
„Padarysiu aukščiausiu lygiu, — parašė ji. — Patikslinkite pristatymo adresą ir laiką penktadieniui.“
„Gyvenamasis kompleksas „Fontanas“, Jūros gatvė 14, 84 butas. Septintai vakaro. Jis kaip tik po darbo atvažiuos pas mane.“
Koridoriuje trakštelėjo spyna. Tada dunkstelėjo uždaromos lauko durys, o po akimirkos pasigirdo duslus ant grindų numesto kuprinės garsas. Petras grįžo iš darbo.
Iš vaikų kambario tuoj pat išlėkė vienuolikmetis Mantas ir aštuonerių Marija.
— Tėtis parėjo! — Marija pakibo Petrui ant kaklo.
Eglė išėjo iš virtuvės. Vyras avėsi, tiksliau — nusispirdinėjo sportbačius be rankų, mindamas užkulnius. Paprastas vakaras. Paprastas vyras. Šiek tiek pavargęs, lengvai apžėlęs, su įprastu viešojo transporto ir cigarečių kvapu.
— Pavargau kaip šuo, — atsiduso Petras, pakštelėdamas Eglei į skruostą. Jo lūpos buvo sausos ir šaltos. — Darbe visiška griūtis, šefas vėl siautėja. Ką valgysim vakarienei?
— Makaronus su mėsa ir salotas, — lygiu balsu atsakė Eglė. — Eik nusiplauti rankų.
Jie susėdo prie stalo. Petras valgė greitai, beveik godžiai, kabindamas makaronus ir užkąsdamas juos salotų daržovėmis. Eglė tik stumdė šakute maistą savo lėkštėje ir žiūrėjo, kaip jis kramto. Kaip juda jo žandikauliai, kaip jis susiraukia, telefone permesdamas akimis kažkokias žinutes. Kaip jis galėjo ištisus metus miegoti su kita moterimi, o paskui grįžti čia, valgyti jos paruoštą vakarienę ir vakare bučiuoti vaikus prieš miegą?