— Įsivaizduoji, šiandien apsaugininkas Marijos nenorėjo įleisti į mokyklą, — tylą pagaliau perkirto Eglė. — Įrengė kažkokius naujus turniketus, o jos kortelė išsimagnetino. Teko man pačiai eiti pas direktorę ir aiškintis.
— Mhm, — numykė Petras, kalbėdamas pilna burna. — Visiškas bardakas. Klausyk, Egle, visai iš galvos iškrito pasakyti. Penktadienį pas mus išvažiuojamasis firmos renginys. Komandos formavimas, velniai jį griebtų. Vadovas pareiškė, kad dalyvauti privalo visi. Tai penktadienį po darbo tiesiai važiuosiu į sodybą už miesto. Šeštadienį apie pietus jau būsiu namie.
Jis ištarė tai taip nerūpestingai, lyg būtų pranešęs, kad pakeliui nupirks pieno. Akys nė akimirkai neatsiplėšė nuo telefono ekrano, o veide nesujudėjo nė vienas raumuo.
— Komandos formavimas? — lėtai pakartojo Eglė. — Supratau. Daiktus susidėsi pats ar man paruošti?
— Ai, nėra ten ką krautis, — numojo ranka jis. — Įmesk į kuprinę švarius marškinius, apatinius ir kokias higienos smulkmenas. Vis tiek ten daugiausia bus gėrimas ir kalbos.
Eglė nieko neatsakė. Ji pakilo nuo stalo ir ėmė rinkti nešvarius indus. Atsuko vandenį, kempinė įprastu judesiu slydo per lėkščių paviršių. Paprasta, kasdienė buitis. Anksčiau tokie darbai ją erzindavo, o dabar netikėtai ramino. Kol rankos užimtos, galva gali veikti šaltai, tiksliai ir be nereikalingų emocijų.
Ketvirtadienio rytą, išleidusi vaikus į mokyklą, Eglė ėmėsi užsakymo.
„Raudonasis aksomas“. Ji neskubėdama persijojo miltus, sumaišė juos su kakava ir kepimo milteliais. Planetinio plakiklio dubenyje sviestas jungėsi su cukrumi į purią masę. Tolygus variklio gaudesys užliejo virtuvę ir užgožė visas mintis. Eglė įmušė kiaušinius, paskui plona srovele supylė kefyrą, kuriame jau buvo ištirpinti sodriai raudoni dažai. Tešla pamažu nusidažė tiršta, gilia spalva, primenančia šviežią kraują.
Ji paskirstė masę į formas ir pašovė jas į orkaitę. Kol kepė biskvitai, paruošė kremą: kreminį sūrį, grietinėlę, cukraus pudrą. Kiekvienas judesys buvo tikslus, nušlifuotas per daugelį metų.
Dirbti su mastika ir tešla mūvint žiedą buvo nepatogu — miltai ir smulki pudra lindo po krašteliu. Eglė, kaip šimtus kartų anksčiau, nusmaukė nuo dešinės rankos bevardžio piršto auksinį vestuvinį žiedą. Padėjo jį ant prieskonių lentynėlės ir akimirką įsižiūrėjo į savo ranką.
Dvylika santuokos metų. Atrodytų, per tiek laiko žiedo žymė turėjo įsirėžti į odą lyg randas. Bet nieko panašaus. Piršto oda buvo lygi, švari, tokios pat spalvos kaip ir visa plaštaka. Jokios šviesesnės juostelės, jokio ilgai nešioto metalo pėdsako. Tarsi nebūtų buvę nei tos santuokos, nei dvylikos metų, nei priesaikų civilinės metrikacijos skyriuje. Tiesiog paprastas pirštas.
Eglė kreivai šyptelėjo. Kažin kaip simboliška.
Ji atspausdino nuotrauką maistiniu spausdintuvu. Ant stalo nugulė cukrinio popieriaus lapas su jos vyro veidu. Eglė atsargiai iškirpo atvaizdą pagal kontūrą. Tada pradėjo ruošti staigmeną.
Ieva, prisiskaičiusi madingų tinklaraščių, užsispyrė, kad prie torto šono būtinai gulėtų tūrinis tuščiaviduris rutulys iš juodojo šokolado. „Aš jį sudaužysiu specialiu mediniu plaktuku, o viduje turi būti siurprizas! Ant pergamento parašykite: Mūsų naujas gyvenimas prasideda šiandien!“ — reikalavo ji dar vienoje balso žinutėje.
Eglė temperavo šokoladą. Iš pradžių jį pašildė, tada atvėsino ant marmurinės lentos, paskui vėl šiek tiek pakaitino. Blizgią masę supylė į silikoninę pusrutulio formą. Šokoladas pasiskirstė nepriekaištingai, lygiu sluoksniu.
Kai abi rutulio pusės sustingo, Eglė paėmė nedidelį standaus popieriaus lapelį. Apie jokį naują gyvenimą ji nerašė. Vietoj to trumpai ir be pagražinimų užrašė:
„Paskola už jo „Ford“ įforminta jo vardu, mokėti liko dar trejus metus po 300 eurų per mėnesį. Jei miega ant nugaros, knarkia. Ant kairės pėdos kartais atsinaujina grybelis. Žmona-višta perduoda estafetę. Daiktai bus apačioje pas budėtoją.“
Ji susuko lapelį į standų vamzdelį. Nuo prieskonių lentynėlės paėmė savo auksinį vestuvinį žiedą. Įdėjo ir raštelį, ir žiedą į šokoladinę pusę, o kraštus kruopščiai suklijavo tirpintu šokoladu. Staigmena buvo paruošta.
Penktadienio vakarą Petras blaškėsi koridoriuje. Užsimovė švarius džinsus, užsitraukė striukę.
— Na, viskas, bėgu. Pavėluosiu į įmonės autobusą, — tarstelėjo jis ir pakštelėjo Eglei į skruostą.