Tačiau nukristi jis nespėjo — Petras nerangiai sugavo jį beveik prie pat grindų. Per akimirką jo veidas neteko spalvos: pabalo, papilkėjo, įgavo nesveiką žalsvą atspalvį, lyg senas ligoninės koridoriaus linoleumas. Lūpos prasivėrė, bet nė vienas garsas neišsprūdo. Jis tik spoksojo į Eglę. O ji žiūrėjo į jį ramiai, beveik abejingai.
— Tortas „Raudonasis aksomas“, — tarė Eglė lygiu balsu, kuriame nebuvo nė kruopelytės isterijos. — Šokoladinis rutulys su staigmena šone. Viskas taip, kaip užsisakėte.
Išgirdęs tą balsą, Petras lyg atbulas stumtelėtas žengė atgal ir nugara atsirėmė į svetainės durų staktą.
— Egle… — prikimusiu balsu išspaudė jis. — Tu… kaip tu čia…
Ieva sustingo vietoje. Jos akys lėtai nukrypo nuo išbalusio Petro į visiškai ramią Eglę. Šypsena nuslydo nuo veido, palikdama tik sutrikusį, raudonai dažytomis lūpomis pravertą burnos plyšį.
— Petrai? — nesuprasdama paklausė ji. — Jūs pažįstami? Kas ji tokia?
— Tai pristatymas nuo žmonos vištelės, — atsakė Eglė, nepatraukdama žvilgsnio nuo Ievos akių. — Tas pats siurprizas, nuo kurio turėjo prasidėti jūsų naujas gyvenimas. Rutulio viduje — mano vestuvinis žiedas ir trumpa šio vyro naudojimosi instrukcija.
Tada ji pažvelgė į Petrą. Vaizdas buvo apgailėtinas. Iš jo pasitikėjimo savimi, iš to sočiai gyvenančio, savimi patenkinto katino blizgesio neliko nieko. Prieš ją stovėjo tik išsigandęs vyras, pagautas nusikaltimo vietoje, mėšlungiškai spaudžiantis vyno butelį.
— Petrai, apačioje, prie budėtojo, stovi du juodi maišai, — kasdienišku tonu tęsė Eglė, tarsi kalbėtų apie orą. — Sudėjau tavo daiktus. Žieminius batus irgi įdėjau, praneša atšalimą. Raktus nuo mūsų buto paliksi ant spintelės, kai atvažiuosi pasiimti likusio šlamšto. Rytoj manęs namie nebus — su vaikais važiuosiu į parką.
— Egle, palauk, pakalbėkim… Viskas ne taip, kaip tu galvoji, aš paaiškinsiu! — Petras žengė į priekį ir ištiesė ranką, bet Eglė net nekrustelėjo.
— Tikrai? Vėl įmonės komandos formavimo vakaras? — ji vos kilstelėjo antakį. — Petrai, nebedaryk sau gėdos. Valgyk tortą. Jis skanus, aš pasistengiau.
Ieva, pagaliau suvokusi, kokio masto katastrofa ką tik užgriuvo jos prieškambarį, padėjo dėžę ant minkštasuolio. Jos akyse maišėsi pyktis, nusivylimas ir pažeminimas. Graži pergalės iliuzija subyrėjo į šipulius. Vietoj romantiškos pasakos apie nelaimingo vyro išvadavimą iš raganos žmonos nagų ji gavo viešą antausį savo pačios namuose. Ir vyrą, kuris dabar mykė apgailėtinus pasiteisinimus žmonai, nė nemėgindamas apginti savo „mūzos“.
— Tai tu… — Ieva piktai įsmeigė žvilgsnį į Petrą. — Tu jai nieko nepasakei? Melavai man, kad jūs jau metus net nemiegate vienoje lovoje!
— Aiškinkitės patys, — nukirto Eglė.
Ji apsisuko į duris ir delnu suėmė šaltą metalinę rankeną.
— Patarimas ir meilė jums.
Išėjusi į laiptinę, ji tyliai, bet tvirtai užvėrė sunkias duris. Spynos spragtelėjimas nuskambėjo lyg startinio pistoleto šūvis.
Eglė įžengė į liftą ir paspaudė pirmo aukšto mygtuką.
Kabina leidosi žemyn, o ji išsitraukė telefoną. Atidarė banko programėlę ir pervedė visus pinigus iš jų bendros sąskaitos į savo asmeninę kortelę, prie kurios Petras neturėjo prieigos. Paskui atsidarė kontaktus ir įtraukė vyro numerį į juodąjį sąrašą.
Išėjusi iš laiptinės, ji trumpam linktelėjo budėtojui, kuris mandagiai atsisveikino. Du juodi maišai vieniši stovėjo prie sienos ir laukė savo šeimininko.
Eglė atsisėdo į automobilį, pasuko raktelį, ir variklis tyliai suburbė. Navigacija parodė, kad spūstys jau išsisklaidė, todėl kelias namo truks vos trisdešimt penkias minutes.
Ji važiavo per naktinį miestą. Salone tvyrojo jos kvepalų aromatas, o kažkur giliai dar jautėsi lengvas vanilės ekstrakto dvelksmas. Eglė įjungė muziką ir padidino garsą. Sunkumas, pastarąsias dvi paras spaudęs krūtinę, staiga išnyko. Įkvėpti tapo lengva. Laisva.
Rytoj bus šeštadienis. Vaikai išsimiegos, o ji iškeps jiems blynelių — tokių, kokius jie labiausiai mėgsta. Paskui visi eis į parką. Be Petro. Be jo nuolatinio bambėjimo dėl bilietų kainų. Be jo amžino spoksojimo į telefoną.
Ji pažvelgė į dešinę ranką, gulinčią ant vairo. Bevardis pirštas buvo lygus ir tuščias. Jokių žymių. Jokių randų. Viskas taip, kaip turi būti.
Gyvenimas nesustojo. Priešingai — įdomiausia jo dalis dar tik prasideda.